Šeši pastebėjimai po „Žalgirio“ ir „Ludogorets“ rungtynių (8)

Trečiadienio vakarą prestižiškiausio Europos futbolo klubinio turnyro – UEFA Čempionų lygos – kovos sugrįžo į LFF stadioną, kur Vilniaus „Žalgiris“ antrajame atrankos etape susitiko su Razgrado „Ludogorets“ ekipa.

Vakaras Lietuvos čempionams iš pradžių klostėsi ne pagal geriausią scenarijų ir jie atsiliko 0-1. Tačiau antrajame kėlinyje Valdo Dambrausko auklėtiniai atsigavo ir po Serge‘o Nyuiadzi ir Manto Kuklio įvarčių pasiuntė į euforiją sausakimšas tribūnas. Pateikiame šešis pastebėjimus po įvykusių rungtynių.

1. „Žalgiris“ ugdo nugalėtojų mentalitetą ir užsigrūdino rimtesniems žingsniams Čempionų lygoje

„Žalgiris“ per pastaruosius metus turėjo sudėtingas patirtis Čempionų lygoje. 2014 metais jie buvo apdaužyti Zagrebo „Dinamo“ 0-4, didesnių kiemo vaikų. 2015 metais apylygiai buvo kautasi su „Malmo“ klubu, taip pat didesniu kiemo vaiku, bendru rezultatu pralaimėta 0-1. 2016 metais išsvajotasis Čempionų lygos trečiasis atrankos etapas buvo pasiekiamas ranka, bet didesnis, tačiau jau nebe toks baisus kiemo vaikas „Astana“ tai nubraukė paskutinę atsakomojo mačo minutę. 2017 metai – vėl tas pats kiemas, vėl tas pats didesnis varžovas „Ludogorets“, tačiau „žalgiriečiai“ pasirodė su stambesniais raumenimis ir kietakakčių mentalitetu. Vakarykščių rungtynių sudėtyje buvo nė vienas futbolininkas, kuris krito kovoje su „Astana“, tačiau pati komanda ne kartą atrodė taip, lyg žinanti, kaip elgtis svarbiose situacijose. Pasiekti šiandienos rezultatą padėjo ne tik patirtis praeitais metais, bet ir tarptautinių rungtynių žaidimas, kuriose buvo pasirodyta solidžiai – iš pradžių su „Gothenburg“ klubu (3-1), o vėliau su Čempionų lygos „veteranais“ Barysavo BATE (1-1, po baudinių pasiekta pergalė). Šiandien, ypač antrajame kėlinyje, pati komanda atrodė labiau pasitikinti savimi, ir parodė nugalėtojų mentalitetą, tokį patį, kokį ir susitikime su „Gothenburg“, kai buvo praleistas įvartis į savo vartus. Už tai galima paploti ir Valdui Dambrauskui, kuris akcentuoja „Žalgirio“ vertybes kovoti iki galo ir dirbti kaip vienas mechanizmas – kartu, iki galo ir išliejant paskutinį prakaitą.

2. Liviu Antalio trauma atrodė blogiausia, kas gali nutikti, bet Serge‘o Nyuiadzi išėjimas į aikštę tapo išganymu

Prieš rungtynėms kertant sužaistos valandos tašką, „Žalgiriui“ buvo suduotas antras rimtas smūgis– Liviu Antalis sukniubo ant žolės ir nebegalėjo tęsti rungtynių. Nereikia sakyti, jog „žaliai baltų“ naujokas savo aštriais perdavimais ir šaltakraujiškumu prideda kokybės ir netikėtumo faktorių (kaip kad įvartis iš niekur mače su „Gothenburg“), todėl galima buvo jausti nerimą dėl šios netekties. Į aikštę žengęs Serge‘as Nyuiadzi po daugiau nei 15 minučių pradėjo daryti stebuklus. Pasitelkęs savo individualų meistriškumą prancūzas kėlė didelį galvos skausmą varžovams dešiniajame krašte ir 78 minutę po D.Šerno vaisingo darbo baudos aikštelėje užbaigė ataką tiksliu smūgiu. Vėliau dešinysis kraštas tapo „Žalgirio“ koziriu ir varžovai visiškai pasimetę stebėjo S.Nyiuadzi veiksmus. Jis po pirmojo įvarčio sukūrė dar bent vieną realią progą įmušti, o po to atliko nepriekaištingą perdavimą Mantui Kukliui, kuris įtvirtino „Žalgirio“ pergalę įspūdingu smūgiu. Galima teigti, kad tokiu fenomenaliu pasirodymu S.Nyuiadzi užsidirbo vietą startiniame vienuoliktuke atsakomajame mače.

3. Elivelto buvo nuostabus, bet jam trūko pagalbos

„Žalgirio“ žaidime iš aikštės žaidėjų iki pirmo įvarčio išskirti kažką būtų sudėtinga, tačiau, jei reikėtų tai daryti – Elivelto būtų pirmasis kandidatas, vertas paminėjimo. Brazilas savajame krašte maudė atakuojantį gynėją Lucasą Sashą, kuris apskritai neatrodė toks, kuris būtų nusiteikęs gintis. Elivelto atliko kelis esminius „įkirtimus“ galinės linijos link ir į baudos aikštelę, bet jo aštrių perdavimų baudos aikštelėje niekas uždaryti nesugebėjo, o gero pozicinio išsidėstymo ir uoslės būti tinkamoje vietoje prieš tokį klubą kaip „Ludogorets“ išties trūko. Darvydui Šernui būtų galima pažerti priekaištų dėl savo progų užbaigimo, tačiau vėliau jis iš dalies sugebėjo ištaisyti tai savo darbu kuriant pirmą įvartį. Visgi pozicijų užsiėmimas nebuvo pats stipriausias „Žalgirio“ aspektas, nors puolime mūsų šalies komanda atrodė išties ambicingai. Kitą savaitę vilniečiams trūks Darvydo Šerno, kurio „tarano“ galimybės ir intensyvi kova visada yra svarbus koziris.

4. Techninis brokas aikštės viduryje kirto per „Žalgirio“ perspektyvas, bet M.Kuklys tai nubraukė fantastišku įvarčiu

Jeigu reikėtų rinkti prasčiausią „Žalgirio“ žaidimo zoną, tai būtų aikštės vidurys. Ko gero, didžiausią atsakomybę turėtų prisiimti aikštės viduryje, ypač pirmajame kėlinyje, nemažai klydęs Mantas Kuklys. Žaidimui diriguojantis Lietuvos rinktinės saugas mačo pradžioje atliko ambicingą perdavimą į priekį Darvydui Šernui, kuris neišpildė galimybės įmušti, bet kitose situacijose saugas nesugebėjo atlikti elementarių perdavimų, kurie būtų vienas ar du žingsniai iki potencialaus pavojaus varžovų vartams – kraštuose dažnai perdavimų laukė greiti Elivelto ir Liviu Antalis. Prastai jam talkino ir Matija Ljujičius, kuris neatrodė savo kailyje, nors žaidė užtikrintai iki šio mačo. Rungtynių gale vaizdas pasikeitė – M.Kuklys dailiai atliko puikų perdavimą S.Nyuiadzi, kuris sugrąžino kamuolį ant baudos aikštelės linijos laukusiam lietuviui, o šis kalė neatremiamą smūgį į viršutinį vartų kampą. O užsuktus ir smūgius į vartų „devyniukę“ M.Kuklys moka atlikti jau labai seniai ir puiku, jog jo kojelė buvo auksinė mušant smūgį lemiamu momentu.

5. Bulgarijos čempionai neatrodė kaip tie, kurie žaidė praeitų metų Čempionų lygos grupių etape

Žaidimo kokybės prasme, tai nebuvo pačios patraukliausios akiai rungtynės. „Ludogorets“ futbolininkai prieš mačą buvo favoritai ir pradėjo pateisinti šį formalų statusą, kai išsiveržė į priekį po kontratakos, kurioje Egidijus Vaitkūnas aikštės viduryje buvo paliktas ryti nubėgančio ir techniškai sužaidusio Wandersono dūmus, o gynėjai jau nebespėjo paskui Anicetą Abelį, kuris po brazilo perdavimo pelnė įvartį iš arti. Tai buvo kokybiškiausias bulgarų epizodas ir įvartis buvo pelnytas praktiškai iš niekur, netgi prieš žaidimo eigą („Žalgiris“ turėjo iniciatyvą iki pat praleisto įvarčio). Vėliau „Ludogorets“ atsitraukė, tačiau jų žaidimas ir toliau buvo paremtas keista rizika – kai prie „Žalgirio“ baudos aikštelės jie bandė sukti atakas, gynyboje, ties aikštės viduriu neretai likdavo vos du gynėjai. Tuo tarpu du krašto gynėjai snaudė ir neretai jų ginamos erdvės buvo daužomos Elivelto, L.Antalio, o vėliau ir S.Nyiuadzi. Jeigu tik „Žalgiris“ būtų kokybiškiau pradėję kontratakas, svečiai būtų nubausti labiau. O ir patys „Ludogorets“ dažniau naudojosi „žalgiriečių“ techniniu broku, o ne patys sukurdavo konstruktyvias atakas. Apskritai, sunku išskirti praeitais metais Čempionų lygos grupių etape besivaržiusios komandos žaidėjus, kurie neretai buvo tiesiog beveidžiai. Nors Armantas Vitkauskas atrėmė nė vieną pavojingą smūgį, kuris tikrai turėjo užsibaigti įvarčiu, svečiai neretai strigo oponentų gynybos spąstuose. Todėl galima konstatuoti, kad „Ludogorets“ tikrai trūksta tarptautinių ir daug lemiančių rungtynių praktikos.

6. Teisėjo darbui – žemas įvertinimas

Rungtynėms vadovavo 33 metų Manuelis Schuettengruberis. Austrui tai buvo debiutinės Čempionų lygos atrankos rungtynėms ir, jeigu reikėtų vertinti, kaip jis susitvarkė su spaudimu bei įvykiais aikštėje, balas jam nebūtų aukštas. Arbitras neretai fiksavo abejotinus sprendimus „Ludogorets“ naudai ir dažnai bausdavo „Žalgirį“ už menką fizinį kontaktą geltonomis kortelėmis, arba pražangomis. Atrodo, jog M.Schuettengruberis pasidavė „Ludogorets“ autoritetui ir tokia kryptis po kelių epizodų pasimatė akivaizdžiai.