Eiti, kad išgyventi: įspūdinga dvejose olimpinėse žaidynėse dalyvavusio Sh.Ladany istorija (1)

 1994-ais metais jis išgyveno Bergeno-Belseno koncentracijos stovyklą, o 1972-ais metais - Miuncheno atakas, tačiau olimpiniam ėjikui Shaului Ladany tiesiog išgyventi neužtenka.

Balandžio 2-ą dieną, vos mėnesis po šuntavimo operacijos, Sh.Ladany savo 80-ą gimtadienį paminėjo pėsčiomis eidamas 80 kilometrų. Vienas kilometras už vienus jo gyvenimo metus. Vienas žingsnis, prisimenant kiekvieną ėjimą bei vienas žingsnis, pasimėgauti kiekviena savo pergale.

2016-ų metų balandį Shaulas Ladany nueidamas 80 km atšventė 80-ą gimtadienį | Organizatorių nuotr.

Sh.Ladany su NBC žurnalistu daugiausiai šnekėjo Hebrajų kalba: „Yra toks posakis. Sakoma...“, - Sh.Ladany nutyla ir pradeda sakyti angliškai. „Laimėtojai niekada nepasitraukia, o pasitraukiusieji - nelaimi“ (angl. „Winners don't quit and quitters don't win“).

Sh.Ladany atstovavo sportą, kuriame reikia begalinio atkaklumo, kurį jis turėjo. Jis išgyveno Holokaustą, tačiau turėjo penkerių metų pabėgti iš savo namų Belgrade. Sh.Ladany dvi olimpines žaidynes iš eilės (1968 Meksikos ir 1972 Miuncheno) atstovavo Izraeliui. Sh.Ladany laimėjo keletą Izraelio vaikščiojimo titulų, taip pat aukso medalį pasaulio čempionate bei pasiekė pasaulio rekordą 50-ies kilometrų ėjime. Jis taip pat yra pramonės inžinerijos mokslininkas ir profesorius.

„Mes bėgdami palikome savo namus“, - Sh.Ladany rašo savo knygoje „Kelių karalius: Iš Bergeno-Belseno į Olimpines žaidynes“ (angl. King of the Road: From Bergen-Blesen to the Olympic Games“). „Penkioms moterims ir dviem vaikams vadovavo mano 65-erių metų senelis“.

Per vieną akimirką visas Sh.Ladany pasaulis pasikeitė. Namai, kuriuos pastatė Sh.Ladany tėvai buvo subomborduoti Vokietijos oro pajėgų.

„Mes nuvykome į kaimelį Belgrado pietuose“, - Sh.Ladany telefonu pasakoja NBC žurnalistui.

Nors suaugusieji rūpinosi mažuoju Sh.Ladany, tačiau 20 kilometrų pėsčiomis buvo jo pirmoji ėjimo distancija. Ir tai buvo, kai Sh.Ladany buvo vos penkerių.

Sh.Ladany šeima nukeliavo į Budapeštą, kur jo tėvas tapo aktyviu vietos Zionistų judėjimo nariu. Tai buvo būtina padaryti, kad užtikrintų šeimai vietą traukinyje „The Katzsner Train“. Vengrijos Zionistų bendruomenės lyderis daktaras Rudolfas Katzsneris derėjosi su naciais užtikrindamas jiems sunkvežimius mainais į keletą gyvybių.

Atrinkti žmonės buvo susodinti į traukinį, kuris turėjo juos nugabenti į neutralią šalį, o vėliau į Palestiną. Tačiau to niekada neįvyko - traukinys žmones nugabeno į Bergeno-Belseno koncentracijos stovyklą.

Po šešių mėnesių laisvės atėmimo už spygliuotos vielos, Sh.Ladany ir jo šeima buvo paleista 1944-ų metų gruodžio mėnesį. Prieštaringu vadintas Katzsnerio sandėris išsipildė. Pinigai buvo perduoti Vokietijai, o žmonės buvo paleisti į laisvę.

Sh.Ladany šeima įsikūrė Šveicarijoje, o jis pats išvyko į tarptautinę mokyklą Heidene su kitais žydų vaikais. Būtent čia jis pirmą kartą savo noru ėjo ilgas distancijas.

Grupė studentų, kartu su Sh.Ladany, buvo išsiųsti pasitikrinti akių gretimame mieste. Kuomet atėjo laikas grįžti į mokyklą Heidene, vaikams buvo pasiūlyta tai padaryti savo kojomis. Sh.Ladany pakėlė ranką ir savo noru daugiau nei 30 kilometrų (apie 20 mylių) ėjo į mokyklą.

„Aš džiaugiausi tuo, tačiau distancijos pabaiga buvo labai sunki. Vėliau aš labai didžiavausi savimi“, - kalbėjo Sh.Ladany.

Shaulas Ladany | Organizatorių nuotr.

Tas pasididžiavimo jausmas nuolatos stūmė jį visą jo vaikščiojimo karjerą. Tai buvo lyg kuras, kuris padėjo jam kirsti finišo liniją keturių dienų žygyje su Izraelio armija.

„Ketvirtą dieną (kovo mėnesį) aš jau nebegalėjau eiti ir greičiausiai turėjau sustoti. Tačiau aš nepasidaviau. Nesvarbu kaip man skaudėjo, nesvarbu kaip reikėjo kentėti, tačiau aš pasiekiau finišo liniją“, - pasakojo Sh.Ladany.

Tas pasididžiavimo jausmas atvedė jį į į 1972-ų metų Miuncheno olimpines žaidynes. Sh.Ladany buvo vienintelis lengvaatletis vyras Izraelio komandoje ir vienintelis išgyvenęs Holokaustą. Įdomu tai, kad Vokietijos žiniasklaida to neslėpė. Pasak Sh.Ladany, Vokietijos žiniasklaida pabrėždavo, kad Sh.Ladany išgyveno Bergeno-Belseno stovyklą.

Miuncheno olimpiada buvo ne pirmas kartais, kuomet Sh.Ladany grįžo į Vokietiją po siaubingų išgyvenimų. Jis turėjo išmokti gyventi su jaunosios kartos žmonėmis, tačiau Sh.Ladany tvirtino, kad jam sunkiau buvo susigyventi su vyresnės kartos vokiečiais.

„Norėdavau patikrinti jų amžių bei žinoti, ar jie kovojo už Nacius. Aš didžiavausi, kad esu Izraelio komandoje. Ypatingai dėl to, kad norėjau parodyti vokiečiams, jog nors jie ir bandė mus sunaikinti, tačiau mes esame čia bei dalyvaujame su visomis kitomis komandomis. Aš spinduliavau iš pasididžiavimo“, - kalbėjo Sh.Ladany.

1972-ų metų rugsėjo 3-ią dieną Sh.Ladany varžėsi 50-ies kilometrų ėjime bei užėmė 19-ą vietą, distanciją įveikdamas per 4 valandas 24 minutes ir 38,6 sekundes. Po dviejų dienų, miegantį Sh.Ladany užklupo labai realus košmaras. Kaukėti teroristai užpuolė pastatą, kuriame buvo apsistojusi Izraelio delegacija ir taip prasidėjo „juodasis rugsėjis“.

Aštuoni Palestinos išsivadavimo organizacijos teroristai įsiveržė į olimpinį kaimelį ir daugiau nei 20 valandų laikė Izraelio trenerius bei atletus įkaitais.

Sh.Ladany bei keletas kitų sugebėjo pabėgti bei įspėti kaip įmanoma daugiau delegacijos narių. Jie visu greičiu skubėjo praneši Vakarų Vokietijos institucijoms apie situaciją.

Tuo metu televizijos kanalas ABC gyvai transliavo laidą, kurioje Jimas McKay pasauliui pranešė: „Jie visi dingo“, - taip žurnalistas kalbėjo apie šešis Izraelio trenerius, penkis atletus ir vieną Vakarų Vokietijos policijos pareigūną.

Sh.Ladany išgyveno. Jis džiaugiasi, kad niekada nepasidavė, taip pat savo noru visada baigti lenktynes. Kaip sakė jo dukra Danit: „Jis džiaugiasi gyvenimu“.

50 kilometrų distancija yra ilgiausia Olimpinėse žaidynėse, tačiau varžymasis šioje rungtyje nebuvo stipriausia Sh.Ladany pusė. Jo kūnas bei protas buvo geriau pasiruošęs ilgesniems žygiams. Po olimpiados grįžęs į Izraelį, Sh.Ladany gavo kvietimą iš Lugane (Šveicarija) gyvenusio žydų Ortodokso Hirscho Galitzky. Jis taip pat buvo aktyvus vietos lengvosios atletikos asociacijos narys, kuris tikėjo, kad Sh.Ladany turi puikią progą laimėti 100 kilometrų distanciją pasaulio čempionate. Sh.Ladany prieš tai jau buvo keletą kartų varžęsis pasaulio čempionatuose, tačiau niekada nebuvo arti aukso medalio.

Izraelio sporto federacija neapsidžiaugė Sh.Ladany noru keliauti į Šveicariją ir bandė jam sutrukdyti. Tačiau Sh.Ladany nekreipdamas dėmesio į jų norus sugebėjo išvykti į Luganą.

H.Galitzky pasirūpino viskuo - sumokėjo už Sh.Ladany kelionę bei pasamdė asmeninį sargybinį. Ir tai nenuėjo veltui - Sh.Ladany distanciją įveikė per 9:38:54.4 bei užėmė pirmą vietą. Į Izraelį jis grįžo su aukso medaliu.

Gyvenimas su tokiu tėvu kaip Sh.Ladany nebuvo lengvas jo dukrai Danit.

„Jis nebuvo lengvai sugyvenamas tėtis. Jis buvo labai griežtas ir neatlaidus“, - sakė šiuo metu Izraelyje gyvenanti Danit.

Danit teigė, kad Sh.Ladany per pastaruosius keletą metų tapo kur kas emocingesnis. Kuomet Sh.Ladany užbaigė savo 80-o gimtadienio žygį, Danit nusprendė sugriauti emocinį barjerą, kuris buvo tarp jos ir Sh.Ladany.

„Aš taip juo didžiavausi ir norėjau, kad visi tą žinotų“, - sakė Danit.

Savo socialinio tinklo „facebook“ paskyroje Danit paskelbė, kaip didžiuojasi savo tėčiu bei paskambino jam tai pasakyti: „Aš perskaičiau jam tai telefonu. Tai buvo pirmas kartais, kuomet aš jam tai sakiau. Pirmą kartą jo gyvenime“.

Naciai negalėjo sustabdyti Sh.Ladany. Teroristai jo taip pat nesustabdė. Izraelio sporto federacija irgi nesulaikė jo.

„Jis turi didžiulę valią“, - sakė Danit. „Aš nepažystu nei vieno, kuris turėtų tiek valios. Jis niekada nepasiduoda.

Nors Sh.Ladany oficialiai yra pensininkas, tačiau jis kiekvieną dieną keliauja į savo biurą Ben-Guriono universitete. Jis vis dar padeda studentams, kurie atlieka tyrimus ir jis vis dar vaikšto.

Jeigu posakis „Laimėtojai niekada nepasitraukia, o pasitraukiusieji - nelaimi“ yra teisingas, tuomet Sh.Ladany įkūnija tai, ką reiškia būti nugalėtoju.

Būdamas 80-ies, Sh.Ladany vis dar džiaugiasi gyvenimu. Jis kartu su keletą studentų dirba ties matematiniu modeliu, kuriuo bando atrasti optimaliausią būdą varžytis sporte. Jis taip pat nepamiršta ir vaikščiojimo.

„Tam nėra pakankamai faktorių bei teisingų matematinių modelių. Tačiau aš niekada nebaigiau galvoti“, - kalbėjo Sh.Ladany.

Sh.Ladany vis dar yra 50 mylių ėjimo pasaulio rekordo savininkas (7:23.50) bei Izraelio 50 kilometrų ėjimo rekordininkas (4:17.07).