5 išvados po Lenkijos ir Lietuvos rungtynių (2)
Lietuvos rinktinė | Sauliaus Čirbos/LFF.lt nuotr.
Lietuvos rinktinės rungtynės su Lenkija buvo puikus indikatorius, kaip rinktinė evoliucionuoja po Edgaro Jankausko sparnu, tiek komandiniu, tiek individualių žaidėjų atžvilgiu. Kokias išvadas galime padaryti po mačo su EURO 2016 dalyve?
Emilijus Zubas egzaminą išlaikė – geriausias mačo žaidėjas
Į Lietuvos startinę sudėtį sugrįžęs Emilijus Zubas beveik visų rungtynių metų buvo šaltakraujiškas ir susitvarkydavo su pusprogėmis. Kritinių situacijų pirmajame kėlinyje buvo išvengta, bet 26 metų vartų sargas puikiai priimdavo lenkų perdavimus pažeme į laisvą plotą, kur vartininkas visada pasirodydavo greitesnis nei Arkadiušas Milikas ir Kamilas Grosickis. E.Zubas taip pat karaliavo ore – jis laimėjo beveik visas „oro dvikovas“, su kuriomis jam dar dažniau teko susidurti antrajame kėlinyje, kai lenkų spaudimas išaugo. Rungtynėms einant į pabaigą, jis atrėmė svarbų Grezgorzo Krychowiako smūgį į dešinį vartų kampą. Apskritai, dažniausiai „Podbediskidzie“ vartininkas gerai komunikavo su savo gynėjų linija. Šios rungtynės prieš stiprią lenkų komandą įrašys papildomų gerų eilučių į jo CV. Nežinia, kokius sprendimus ateityje priims Žydrūnas Karčemarskas ir Giedrius Arlauskis, bet tiek Emilijus Zubas, tiek Ernestas Šetkus pademonstravo, jog yra verti vietos startinėje sudėtyje.
Edvinas Girdvainis per tris mačus įrodė, ko yra vertas
Abiejuose Baltijos taurės mačuose žaidęs „Marbella“ gynėjas sulaukė savo progos ir prieš rimtą oponentą Lenkiją. Po pirmųjų dviejų mačų, kuriuose E.Girdvainis sudarydavo gynybos centro tandemą su Linu ir Arūnu Klimavičiais, pirmadienio rungtynės su lenkais buvo beveik nepriekaištingos jaunajam futbolininkui, kurio duetas su Georgu Freidgeimu nugesino A.Miliką ir K.Grosickį. E.Girdvainis atrodė kaip niekad pasitikintis savimi. Prie to stipriai prisidėjo trenerių štabas. Aukštas gynėjas, ypač pirmajame kėlinyje, laimėjo daug „oro dvikovų“ ir praktiškai nesuteikė oponentui nė vienos progos įmušti. Verta pažymėti ir tai, jog trečiose rungtynėse iš eilės E.Girdvainio puikiai užsiimama pozicija užblokuoja daug kelių varžovams, kurie ne kartą perdavimais pažeme nesėkmingai bandė pramušti vidurio zoną. Šaltakraujiški sprendimai mače su Lenkija – kelis kartus paskutinę akimirką išmušti kamuoliai varžovams iš po kojų, kai šie jau buvo pasiruošę atlikti paskutinį smūgį; geras komunikavimas su E.Zubu; kokybiškas žaidimas vienas prieš vieną (pvz, 87 minutę pasiaukojančiai, bet tiksliai išmuštas oponentui kamuolys iš po kojų didelėje erdvėje) – parodė, jog klaipėdietis subrendo ir yra pasiruošęs žaisti didžiuosiuose mačuose, pavyzdžiui, pasaulio čempionato atrankoje. Žinoma, nereikia pamiršti ir kelių klaidų, bet reikia pripažinti, jog Lietuva dar nėra pasiekusi tokio lygio futbolo, kai techninės klaidos prieš didžiąsias komandas yra retos kaip Kalėdos.
Kairiojo krašto problema
Mače Edgaras Jankauskas nusprendė pasitikėti Klaipėdos „Atlanto“ gynėju Rolandu Baravyku. Kairiajame krašte jam teko tvarkytis su vienu grėsmingiausių ir labiausiai patyrusių lenkų žaidėju Jakubu Blaszczykowskiu. Jau antrą minutę jaunasis lietuvis apsunkino savo situaciją, gaudamas geltoną kortelę, kai pasikarščiavo agresyviai kirsdamas varžovui per kojas. Lenkai didžiąją savo atakų dalį bandė grįsti R.Baravyko ginamu kraštu ir dažnai mūsiškis tiesiog nepasivydavo oponento, arba patekęs į dviejų varžovų spąstus, prarasdavo poziciją. Po valandos E.Jankauskas nusprendė jį išimti žaidimo, kai kontrolė akivaizdžiai pradėjo slysti iš rankų. Į aikštę žengęs Vaidas Slavickas neutralizavo varžovų flangą ir tai, stebėtinai, pristabdė Lenkijos išpuolius. Po penkiolikos minučių „Kuba“ paliko aikštę ir joje pasirodė gynėjas. Galima iškelti klausimą, kodėl treneris nuo rungtynių pradžios nesuteikė galimybės nei Deividui Česnauskiui, nei V.Slavickui? O galbūt tai yra bandymas subrandinti R.Baravyką taip, kaip buvo (ir tebėra) brandinamas E.Girdvainis?
Fedoro Černycho ir Arvydo Novikovo pasirodymai
Lietuviams rungtynėse su Lenkija trūko sprogstamosios jėgos, tačiau galbūt viskas būtų buvę efektyviau, jei žaidimas Arvydo Novikovo kraštu būtų buvęs akcentuotas dar labiau. A.Novikovas savo kairiajame krašte kėlė daug problemų 19-mečiui Bartoszui Kapustkai, kuris, trenerio Adamo Nawalkos sprendimu netikėtai buvo pastatytas žaisti į gynybos kraštą, kai natūrali „Cracowia“ žaidėjo pozicija yra centro saugas. B.Kapustka nuolat darė klaidų, o techninės lietuvio galimybės matėsi ne viename epizode. A.Novikovui reikėjo daugiau pagalbos iš R.Baravyko ir tiesiog daugiau perdavimų. Tuo metu Fedoras Černychas buvo tas, kuris savo sprintais kėlė didžiausią pavojų varžovų vartams. Su juo grūmėsi fiziškai stipresnis K.Glikas ir Jakubas Wawrzyniakas, kurie mačui einant į pabaigą laimėjo daugiau asmeninių dvikovų. Ko gero, jei ne du mačai Baltijos taurėje, fiziškai geriau pasiruošę lietuviai dar galėjo pasigrumti su lenkais dėl pergalės mačo gale, o ne tik per pirmąjį kėlinį.
Atėjo laikas pamiršti apie terminą „medžių rinktinė“
Lietuvos rinktinė niekada nebuvo medžių rinktinė, kurią taip mėgo vadinti daug pseudo-fanų. Ankstesniais laikotarpiais Igoris Pankratjevas ir Cszaba Laszlo sėkmingai nuvairavo komandos laivą ant seklumos, kurioje taktikos, sunkiai paaiškinamos pačių trenerių, buvo tokios neefektyvios, jog atrodė, kad futbolininkai turėjo privilegiją aikštėje nemąstyti, kai jų vedliai jiems perteikti savo idėjų (jeigu jų iš viso turėjo) tiesiog nesugebėjo. Rinktinė be veido, be identiteto, kurią privalėjo traukti atitinkamas žmogus, puikiai pažįstantis futbolininkus ir su jais sugebantis užmegzti produktyvų rezultatą galintį garantuoti ryšį. Po trijų rungtynių atrodo, jog Edgaras Jankauskas yra idealiausias laivo kapitonas, kurį buvo galima surasti. Neabejotinai, jis yra labiausiai įkvepianti figūra rūbinėje – dabar žaidėjai interviu žiniasklaidai nenaudoja šabloninių frazių, išreiškiančių korektiškumą, vengiant kritikos (kaip kad buvo su I.Pankratjevu). Dabar galima matyti, jog jie džiaugiasi tuo, kas vyksta komandos viduje. Kažkur visgi yra jaučiama, kad pagerėjusi atmosfera yra tik pradžia. O gera atmosfera turbūt sudaro pusę sėkmės komponento aikštėje. Per šias tris rungtynes aikštėje buvo apčiuopiamas pagerėjęs tarpusavio supratimas, taip pat visi rinktinės futbolininkai dirbo kaip jaučiai ir buvo užsivedę taip, lyg prieš juos būtų mosuojama raudona vėliava Koridoje. Tačiau tai nesikirto su techniniu darbu aikštėje. Netgi prieš lenkus pasikartojo tas pats scenarijus – pirmajame kėlinyje dažnai mūsiškiai tiksliais perdavimais ir spaudimu neleido varžovams peržengti vidurinės aikštės linijos. Pagaliau nebeliko „tikiuosi, kad šis ilgas perdavimas suras adresatą“ epizodų karuselė. Panašu, kad E.Jankauskas dezinfekuoja kelerių metų žaizdas ir jas pamažu užlopys simpatišku metodu. Gerai, kad po valandos aikštėje matomas nuovargis, gerai, kad varžovai būdami su kamuoliu atrodo sutrikę labiau nei bet kada. Tai jau nebėra rinktinė be veido, bet rinktinė, kuri tą veidą pradėjo palengva formuoti. Tai rinktinė, dėl kurios po kiekvienų rungtynių galima didžiuotis.
Justas Kontrimas, Ivartis.net
