R.Paulauskas: „Nėra blogų specialybių – viską lemia žmogus, kuris pagal ją dirba“

„Švietėjas besimokančioje visuomenėje: misionierius ir verslininkas?“ Į šį klausimą susitikime su būsimaisiais studentais bandė atsakyti Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) absolventai, savo sričių profesionalai. Tarp jų ir sporto srities atstovas, krepšinio treneris Rūtenis Paulauskas. „Geras kūno kultūros mokytojas turi mokėti daug“, – teigia jis, patikslindamas, kad geras kūno kultūros mokytojas turi išmanyti ir krepšinio metodologiją, ir kalnų slidinėjimą.

„Nėra blogų specialybių – viską lemia žmogus, kuris pagal ją dirba“, – teigia R.Paulauskas ir priduria, jog svarbu, kaip žmogus moka atlikti savo darbą, iškelti savo profesiją ir kaip sugeba save realizuoti. R.Paulauskas, kuris 1994 m. apgynė biomedicinos mokslų srities daktaro disertaciją, šiuo metu dirba dėstytoju Lietuvos edukologijos universitete. „Sporto specialistas turi būti visapusiškai išsilavinęs ir fiziologijos, ir edukologijos, ir psichologijos srityse“, – tvirtina Sporto metodikos katedros docentas.

Kai būsimasis treneris rinkosi studijų sritį, jam dvejonių nekilo: „Tikėjausi savo ateitį susieti su sportu“. Vaikinas, norėjęs žaisti krepšinį, tuomet žinojo, jog galimybės yra dvi: studijuoti Vilniuje arba Kaune. Ir neabejodamas pasirinko fizinio lavinimo specialybę Lietuvos edukologijos universitete (tuomet, 1989 m., į vieną laisvą vietą kandidatuodavo 7 studijuoti norintys abiturientai).

R.Paulauskas norėjo žaisti krepšinį, bet buvo daug gerų žaidėjų, didelė konkurencija. Tačiau krepšinio pasaulyje išlikti norėjosi. II ar III kurse pradėjo teisėjauti varžybose, o IV kurse jau treniravo universiteto komandą. Mėgėjiškas darbas peraugo į profesionalų. Iš žemesnės lygos kilo į aukštesnę. Vėliau – darbas užsienyje.  Intensyvus trenerio darbas truko 17 metų ir suteikė daug patirties. Tada R.Paulauskas grįžo dirbti į Lietuvą ir į Lietuvos edukologijos universitetą. Tuomet pastebėjo, jog trenerio darbo krūvis vis mažėja, o akademinio darbo – didėja. Šiuo metu Lietuvos edukologijos universitete studentus moko ne tik krepšinio, bet ir kalnų slidinėjimo, skaito sporto treniruotės pagrindų ir sporto tyrimų metodologijos paskaitas.

„Krepšinį moka žaisti visi trys milijonai“, – juokiasi R.Paulauskas ir prisimena savo mėgstamą anekdotą, kuriame pasakojama, jog Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio trenerių. Patys geriausi yra tie keli tūkstančiai, ateinantys į arenas pasižiūrėti varžybų, o tie du, kurie nieko neišmano, stovi prie krepšinio komandos vairo.

Jis sako, kad kartais treneriams patiems norisi išbėgti į aikštę ir parodyti tai, ką moka. O kartais jie net ir turi tai padaryti. Bet jei negali žaisti geriau arba tai gali atrodyti neprofesionaliai – geriau to nedaryti. „Mano praktikoje buvo žaidėjų ir žaidžiančių trenerių, kurie sakydavo: Jūs nemokate žaisti, aš išeisiu į aikštę ir viską parodysiu. Bet išėję žaidžia dar blogiau nei tie, kurie klysta. Aš galvoju, jog kiekvienas turi dirbti savo darbą ir kritiškai vertinti save iš šalies, koks esi iš tiesų“, – tikina R.Paulauskas.

„Ir treniruodamas, ir dirbdamas universitete keliu sau aukštus reikalavimus“, – tvirtina R. Paulauskas. Jis sako, jog tikrai labai anksti nepradėjo galvoti apie tai, kad galėtų dėstyti ar mokyti. Ir netgi šiandien, kai jau yra sukaupęs daug mokymo, dėstymo ir treniravimo patirties, kartais suabejoja, ar tikrai gali tai daryti, nes gal, kaip pats svarsto, kiekvienai paskaitai turi suaugti ir subręsti.

Jo teigimu, gerai jautiesi tada, kai esi pasiruošęs ir turi praktinių žinių. Tuomet gali dėstyti be papildomų užrašų, laisvai bendrauti, atsakinėti į visus klausimus. „Aš galvoju, kad ateina tam tikras laikas, kai tu nori ir sugebi daryti tokius dalykus. Tai branda, kai galima užsiimti mokymu, nes  tai tiesiog įdomu“, –  sako LEU Sporto ir sveikatos fakulteto dėstytojas.

Paklaustas, kodėl išėjo iš vyrų krepšinio į moterų, R. Paulauskas sakė, jog tikėjosi išeiti ir vėl sugrįžti. „Tarp kolegų juokaujama, kad, norint gerai suprasti krepšinį, turi bent kiek padirbėti su moterimis. Aš daug dalykų supratau kitaip“, – sako R.Paulauskas, pastebėjęs, kad, dirbant su moterimis, žvilgsnis ir pagyrimas veikia visai kitaip. Dar sako, jog moterų sporte visada buvo, yra ir bus į ką pažiūrėti, bet bendravimo ypatumai tikrai kitokie. „Moteriškame kolektyve dirbti yra tikrai nelengva“. Anot trenerio, su vyrais dirbti kur kas lengviau, nes vyrui vyriškai pasakai, ir viskas būna aišku. „Supratau, kad toje srityje aš išsisėmiau ir iš ten pasitraukiau“, – dabartiniu gyvenimu džiaugiasi R. Paulauskas, pridurdamas, jog turi didelę šeimą (net tris vaikus), veiklų, daug idėjų ir planų.

Jis sako, kad tikrų studentų laikas, kurį jie praleidžia bendrabutyje, yra be galo įdomus. „Šiandien net norėtųsi, kad studentai nedirbtų, o praleistų studijų laikus taip, kaip jas leidome mes“, – sako LEU dėstytojas, kurio studijų metais nebuvo nė vieno dirbančio studento. Džiaugdavosi, kai gaudavo stipendiją. Buvo, kaip jis sako, tie tikrieji laisvi studentai. Ir vakarus kartu leisdavo, ir į diskotekas nueidavo, ir į gražias studentes pasižiūrėdavo. „Ir man pasisekė, nes aš radau gražią studentę, kuri tapo mano žmona“, – džiaugiasi R.Paulauskas, prisimindamas savo studijų metus universitete.