R.Navardauskas: apie išmuštą žiūrovo telefoną, atmosferą ir menką Lietuvos susidomėjimą dviračių sportu

Lietuvos dviratininkas Ramūnas Navardauskas šiemet tik paskutinėmis dienomis buvo įtrauktas į „Garmin-Sharp“ komandos paraišką pačioms prestižiškiausioms pasaulyje „Tour de France“ lenktynėms.

Lietuvis įrodė, kad pasirinkimas buvo teisingas. Jis pirmajame ir paskutiniame etape užėmė trečiąsias vietas, o 19-ame etape šventė vienintelę komandos pergalę šių metų lenktynėse. Tai kartu ir pirmasis Lietuvos dviratininko laimėtas etapas per visą istoriją.

R.Navardauskas atsakė į žurnalistų klausimus apie atmosferą „Tour de France“ lenktynėse, incidentą su žiūrovais ir situaciją Lietuvoje.

- Papasakokite apie atmosferą „Tour de France“ lenktynėse? Ar tikrai jaučiamas išskirtinis susidomėjimas?

- Žinoma jaučiasi. Patys sportininkai pripažįsta, kad šiose lenktynėse važiuoja su papildomu užsivedimu. Pirmomis savaitėmis būna šioks toks chaosas. Žmonėms svarbiau bandyti kažką pasiekti negu saugoti savo sveikatą. Pats renginys yra išskirtinis. Nors trasos lengvesnės nei „Giro d‘Italia“, visi labiau motyvuoti. Atrodo, tarsi paskutinį kartą lenktyniautum. Jaučiasi didesnis dėmesys iš spaudos, iš rėmėjų. Daug žmonių gali pastebėti dviratininkus.

- Matėme, kad viename epizode išmušėte telefoną iš žiūrovo rankų.

- Žiūrovų susirenka labai daug ir jie nesupranta, kad dviratininkai važiuoja 40-50 arba netoli 100 km/val. greičiu. Jei į pravažiuojantį automobilį žmonės gal tinkamai sureaguotų, tai prie dviratininkų jie elgiasi neatsargiai. Jie vienas už kito renkasi ir ragina paeiti vis arčiau prie pat dviratininkų, kad galėtų paliesti, pafotografuoti. Dažniausiai važiuojant to nespėji pajusti. Juolab, kad dažniausiai važiuojama už kito dviratininko nugaros ir tikimasi, kad visą laiką bus judėjimas tiesiai. Bet jei pirmas važiuojantis pamato kliūtį, jis staigiai suka į šoną, o už jo važiuojantis nieko nemato ir nespėjęs sureaguoti gali susidurti su žmogumi. Gaila, kad tokie dalykai vyksta. Iš kitos pusės žiūrovus tai žavi, visi gali kelis kartus pamatyti įspūdingiausius epizodus. Mano atveju buvo pavojinga situacija, norėjau apsaugoti komandos draugus, kurie važiavo paskui mane. Žinojau, kad jeigu griūčiau, tai griūtų ir kiti, esantys už manęs. Žmonės patys savęs nesaugo. Smagu, kad tiek žiūrovų renkasi, bet jie turėtų būti atsargesni. Bet galėtų visur toks susidomėjimas būti, ir lietuvių daugiau ateitų.

- Pirmieji etapai buvo rengiami Anglijoje, kur susirinko gerokai daugiau žiūrovų nei Prancūzijoje. Kodėl?

- Neįsivaizduoju, bet spėju tai todėl, kad Anglijoje rečiau vyksta tokie renginiai. Ir dar buvo Anglijoje pats geriausias oras. Visas tris dienas nebuvo jokio lietaus. Tas irgi lėmė didesnį kiekį žiūrovų. Anglai mėgsta dalyvauti renginiuose, todėl kai pro jų kiemus lekia dviratininkai, jiems įdomu. Jie supranta, kad labai svarbios varžybos ir džiaugiasi švente.

-  Ar dviračių sporto pasaulis jau žino, kas yra Lietuva? Kokia situacija su sportininkais iš Lietuvos?

- Nežinau, ar esame naujokai, ar ne. Lietuvoje dviračių sportas taii iškyla, tai prigęsta. Anksčiau puikių pergalių pasiekė Tomas Vaitkus, Ignatas Konovalovas. Su T.Vaitkumi esame laimėję „Giro d‘Italia“ etapą. Tam reikia sąlygų. Būna ir juodųjų dienų. Labai padėjo LTOK, rėmėjai, kurie net ir sunkiausiomis dienomis nenusisuko, padėjo ir leido vėl grįžti į tinkamą kelią. Gaila, kad susidomėjimas Lietuvoje dviračių sportu yra labai menkas. Yra talentingų vaikų Lietuvoje, į kuriuos reikia investuoti jau dabar. Aš dabar jau galiu pragyventi, bet jaunimui reikia paramos nuo mažens. Vien dviračio ratas kainuoja kelis tūkstančius eurų.

- Ar permainos Lietuvos dviračių sporto federacijoje buvo naudingos?

- Naujasis prezidentas Žydrūnas Stankevičius yra jaunas, turintis daug idėjų. Viskas po truputėlį juda į priekį. Matosi, kad jis nori padėti, visada bendrauja, seka rezultatus, pastebi jaunesnius sportininkus. Manau, tai tinkamas žmogus vadovauti dviračių sportui.