„LKL asmenybė“. M.Lukauskis: apie chaosą Italijos krepšinyje, pavojingą atsipalaidavimą LKL čempionate ir auksinių laikų sugrįžimą į Vilnių

Ar žinojote, jog šis Lietuvos krepšinio lygos (LKL) sezonas yra jau dvidešimt pirmasis? Šia proga portalas Krepsinis.net pristato jums rubriką „LKL asmenybė“, kuri jus kas savaitę supažindins vis su kitu šioje lygoje spindėjusiu krepšininku bei pateiks įdomių ir galbūt mažai kur girdėtų faktų.

Mindaugo Lukauskio pristatinėti, ko gero, nereikia niekam – patyręs 35-erių gynėjas skaičiuoja jau aštuonioliktus metus krepšinio aikštelėje.

Pirmą kartą ant LKL parketo žaidėjas išbėgo 1997-ųjų sausį. Nors tąsyk Panevėžio „Kalnapilio“ marškinėlius vilkėjęs gynėjas aikštelėje praleido vos minutę bei pasižymėti nespėjo, po dar vienerių rungtynių, mače su „Šiauliais“, jis pelnė savo pirmuosius taškus pirmenybėse.

„Pirmaisiais metais rungtyniauti tekdavo nelabai daug, nes dar mokėmės vidurinėje mokykloje. Mūsų treneris Gintaras Leonavičius atrinko kelis dvyliktokus, tarp kurių buvau ir aš, sportuoti su vyrų komanda. Kiek daugiau su klubu treniravosi Gintaras Kadžiulis, Rytis Streikus, man laiko tekdavo truputį mažiau, bet su vyrais būdavo smagu. Gaudavau daug vertingų pamokų bei patarimų“, – pasakojo M.Lukauskis.

Komandos draugų patarimai veltui nenueidavo: kasmet gynėjo vidurkiai po truputį kilo aukštyn (2,3 tšk., 4,8 tšk., 5,5 tšk.), o 2000–2001 metų sezonas buvo dar sėkmingesnis. Trenerio pasitikėjimą užsitarnavęs M.Lukauskis aikštėje praleisdavo vidutiniškai po 33 minutes bei pelnydavo po 11 taškų ir atkovodavo po 5,3 atšokusio kamuolio.

„Gintaras Bačianskas buvo vienas tų krepšininkų, į kuriuos lygiavausi Panevėžio ekipoje. Taip pat teko žaisti su Kęstučiu Kemzūra, Martynu Purliu, Vaidu Jurgilu, Nerijumi Zabarausku, treneriu buvo Alfredas Vainauskas. Tų pavardžių – gausybė. Visi šie žmonės mus, jaunesnius, palaikydavo, pamokydavo, patardavo“, – gerų žodžių buvusiems komandos draugams negailėjo žaidėjas.

Penkerius metus praleidęs Panevėžyje, 2001-aisiais M.Lukauskis persikėlė į sostinę, kur apsivilko Vilniaus „Sakalų“ marškinėlius. Čia jis iškart tapo vienu ekipos lyderių – per 34 minutes rinkdavo po 14,7 taško, atkovodavo po 5,4 ir perimdavo po 2,2 kamuolio. Pagal rezultatyvumą klube gynėjas nusileido tik Žydrūnui Valuckiui (14,9 tšk.), o visoje lygoje buvo dešimtas.

Lukauskis

Po metų Vilniuje M.Lukauskis apsivilko Alytaus „Alitos“ aprangą. Puikus sezonas (12,1 tšk, 4,6 atk. kam., 15,1 naud. bal.) buvo pažymėtas pirmuoju gynėjo trofėjumi – LKL bronzos medaliu.

„Prisiminimai iš kiekvienos komandos – saviti, bet įsimintiniausi yra tie metai, kuomet kažkas buvo laimėta. Alytuje iškovojau pirmą LKL bronzą, kuri sukėlė labai daug džiugių emocijų“, – prisiminė krepšininkas.

2003 metais žaidėjas sugrįžo į Vilnių, tik šįkart pasirašė sutartį su „Lietuvos rytu“, kuriame praleido šešis sezonus. Per šį laiką M.Lukauskis triskart tapo LKL vicečempionu, kartą puošėsi aukso žiedu, lipo ant sidabrinių bei auksinių prizininkų pakylos Baltijos krepšinio lygoje (BBL), dusyk kėlė į viršų ULEB (dabar – Europos) bei kartą – Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) taurę.

Susižėręs trofėjus sostinėje, M.Lukauskis pakėlė sparnus svetur bei pradėjo ketverius metus trukusį legionieriaus kelią. „Lengva nebuvo niekur, ir Lietuvoje irgi, tačiau legionieriaus duona nebuvo saldi. Išlikę daug atsiminimų iš to laikotarpio, įgauta daug tiek gyvenimiškų, tiek krepšinio pamokų, daug įvairių žmonių sutikta, daug kultūrų pamatyta. Negaliu sakyti, jog tai buvo blogas mano karjeros etapas. Ne, tai išėjo į naudą“, – įgyta patirtimi džiaugėsi krepšininkas.

Pirmąja jo karjeros stotele tapo Vilerbano „Asvel“ klubas. „Prancūzijos krepšinis paremtas principu bėgi – meti, kas daugiau įmeta, tas – laimi. Komandose daug juodaodžių, dažnai žaidžiama vienas prieš vieną – man asmeniškai toks stilius nebuvo prieš širdies, – žaidimo braižą analizavo krepšininkas. – Nors mūsų komandai vadovavo Prancūzijos rinktinės treneris, jis stengdavosi koncentruotis į komandinį žaidimą, tad man tai buvo sava, tai, ką mokiausi nuo mažų dienų.“

2010 metais lietuvis išvyko į Vokietiją, kurioje gynė Oldenburgo „EWE Baskets“ garbę, o po metų pakėlė sparnus į Italiją – Barčelonos „Sigma“ ekipą.

„Vokietijos krepšinis, kaip ir kalbama, pasižymėjo geležine tvarka, kuri turėjo būti visur: treniruotėse, po jų, rungtynėse, asmeniniame gyvenime. Ir tai nestebino, o man netgi patiko, – griežta tvarka nesiskundė M.Lukauskis. – Vėliau teko keliauti į Italiją, kuri buvo visiška priešingybe Vokietijai. Ten niekas niekuo nesirūpina, saulė šviečia, visi ilsisi, dirba kada nori, vienu žodžiu – bardakas (šypsosi). Kartais daugiau tekdavo galvoti ne apie krepšinį, o apie save, šeimą, buitį, nes Italijoje tiek visko vykdavo ir taip greitai, kad kartais sunku spėti. Bet negaliu pasakyti, jog ten buvo blogai – jokiu būdu.“

Lukauskis

Gynėjas dukart buvo sudaręs mėnesio trukmės kontraktus su Ispanijos klubais – 2012-ųjų rugsėjį su Valensijos „Valencia“, o 2013-ųjų spalį – su Bilbao „Basket“. Be trumpų pabuvojimų šioje šalyje, M.Lukauskis kiek mažiau nei sezoną praleido Bursos „Tofas“ ekipoje.

„Ispanijoje rungtyniauti teko nedaug, kelis mėnesius. Valensijoje buvo puikus kolektyvas, griežtas treneris, sunkios treniruotės. Grįžęs po jų, pavalgydavau, pailsėdavau ir vėl eidavau treniruotis“, – pasakojo gynėjas.

„Turkijoje labai patiko tiek man, tiek šeimai. Šioje šalyje buvo nuostabūs žmonės, šauni komanda, draugiški jos vadovai – žaidėjais buvo labai rūpinamasi. Žinoma, negaliu to sakyti apie visas ekipas, bet mano atsiminimai iš Turkijos – patys šilčiausi. Šalies lyga – stipri ir įdomi. Pradžioje sezono kelios komandos bando spardytis, kąsti geresniems, bet antroje sezono pusėje atsiskiria du lyderiai, o tarp kitų klubų vyksta įnirtinga kova. Visi nori patekti į aštuntuką, nes tos komandos užsitikrina vietą įvairiuose turnyruose. Tarp septintos ir dvyliktos vietos visuomet verta nežmoniška kova“, – Turkijos krepšinio subtilybes atskleidė M.Lukauskis.

Pasiblaškęs po Europą, lietuvis praėjusį sezoną sugrįžo į Lietuvą ir apsivilko Prienų „TonyBet“ marškinėlius. Šiemet kartu su prieniškiais jis kėlė į viršų LKF taurę, BBL pirmenybėse lipo ant vicečempionų pjedestalo laiptelio, tačiau LKL pirmenybių mažajame finale neatsilaikė prieš „Lietuvos rytą“.

„Ne man vertinti komandos rezultatus, tačiau tai, ką laimėjome, yra gana daug. Nemanau, jog klubo vadovai su tuo nesutiktų ir būtų nepatenkinti. Jei ne traumos, galbūt ir sezonas LKL pirmenybėse būtų susiklostęs kitaip, bet čia – sportas, nieko nepadarysi“, – svarstė žaidėjas.

Stipriausioje šalies lygoje M.Lukauskis rungtyniavo keturiolika metų. Kaip per šį laiką kito LKL pirmenybės?

„Lyga pasikeitė labai ryškiai: tiek žaidėjai, tiek pats krepšinio lygis, tiek salės. Pažiūrėkite, kiek puikių arenų turime. O nuo to, kad ekipos stiprėja, pats čempionatas tampa tik įdomesnis ir žiūrovams, ir žaidėjams. Anksčiau būdavo dvi komandos, apie kurias sakydavo: „Ai, finale žais tie ir anie. Laimės šie“. Dabar taip nėra: atsipalaiduoti negali kovoje nė su vienu varžovu, visus privalai gerbti, nes pralaimėti gali bet kam ir bet kada“, – lygos nenuspėjamumą akcentavo žaidėjas.

Po penkerių metų pertraukos M.Lukauskis kitą sezoną ir vėl apsivilks „Lietuvos ryto“ marškinėlius. „Kol kas prognozuoti, kaip atrodys komanda, yra anksti, reikia sulaukti pilnos sudėties: žaidėjų, trenerių štabo. Prasidės darbas, žiūrėsime, kaip viskas klostysis. Manau, bus įdomu – nusimato geri metai“, – optimistiškai nusiteikęs buvo krepšininkas.

Galbūt auksiniai LKL laikai grįš į Vilnių? „ Kiekvienas žaidėjas nori užkopti į viršūnę, tad kodėl nepamėginti? Jei visos komandos tikslai sutaps, manau, matysime atitinkamus rezultatus“, – teigė M.Lukauskis.