Lietuvos rinktinės treneris G.Marcišauskas: „Žinau, kad dar galėčiau žaisti, bet šiai dienai mano - gynėjo - pozicijoje yra labai gerų žaidėjų“

Ilgametis Lietuvos regbio rinktinės žaidėjas Gediminas Marcišauskas negalėtų suskaičiuoti kiek rungtynių sužaidė nacionalinės komandos gretose. Nors jam dar tik 33-eji, jis spėjo su Lietuvos rinktine pasiekti rekordinę pergalių seriją, pažaisti stipriose regbio valstybėse, o šiemet jis debiutavo ir trenerio pareigose.

Paskutinius 10 metų Anglijoje žaidžiantis Šiaulių „Vairo“ klubo auklėtinis rinktinės stratego iš Pietų Afrikos Respublikos Ntando Manyoshos kvietimu prisijungė prie trenerių štabo ir padėjo komandai pratęsti pergalių seriją Europos tautų taurės turnyre.

„Jaučiu ir žinau, kad dar galėčiau žaisti, bet šiai dienai mano - gynėjo - pozicijoje yra labai gerų žaidėjų, labai gero jaunimo, puikiai fiziškai pasiruošusio. Nematau būtinybės užsisėdėti ir laikytis įsikandus vietos rinktinėje“, - sakė G. Marcišauskas.

Pakalbinome G. Marcišauską apie jo karjeros pradžią, lietuviškąjį Piterboro (Anglija) klubą ir Lietuvos regbio perspektyvas.

- Kaip regbis atsidūrė jūsų gyvenime?

- Vaikystę leidau kieme, kur buvo daug bendraamžių, daug sporto, žaidimų. Daug laiko praleisdavau ten. Paprasčiausiai buvau iš tos kartos, kurią veikė „bandos“ jausmas. Vienas vaikas nuėjo kažkur, atsinešė naujovę, papasakojo, kaip yra įdomu žaisti regbį ir taip užsikabinome. Vienu momentu kieme turbūt nebuvo vaiko, kuris nežaistų regbio.

- Ar teko išbandyti ir kitas sporto šakas? Kada supratote, kad jūsų laukia regbininko karjera?

- Teko išbandyti ir kitas sporto šakas. Keletą metų žaidžiau futbolą, bet būdamas maždaug 10-ies metų amžiaus pradėjau sportuoti regbį. Vėliau dar kartą perėjau prie futbolo, bet galiausiai grįžau į regbį, kuriame likau iki dabar.

- Ar dėl stereotipų apie regbį, nebuvo bandymų jus perkalbėti?

- Tuo metu visi kiemo draugai sportavo, nebuvo jokių stereotipų apie regbį. Jokių atkalbinėjimų nebuvo. Vasaromis su draugais sportuodavome lauke, žiemą - maniežuose, baseinuose.

- Kaip klostėsi jūsų karjera?

- Pradėjau žaisti Šiauliuose. Vėliau viskas pasisuko taip, kad turėjau galimybę išvykti į Prancūziją ir žaisti ten. Tuo metu man buvo apie 20 metų. Po gero sezono mane pakvietė aukštesnės lygos komanda, kurioje praleidau dar vieną sezoną. Po to teko trumpam grįžti į Lietuvą. Buvo mėginimų įsitvirtinti Vokietijoje, bet ten nesulaukėme tokių sąlygų, kokių norėjome. Galiausiai atsidūriau Anglijoje. Ten regbį žaidžiau 10 metų.

- Ar ilgai dar planuojate žaisti Anglijoje?

- Vis dar žaidžiu Piterboro „LIons“ komandoje, bet tai turbūt bus paskutinis sezonas užsienyje. Kaip viskas prasideda, taip viskas ir ateina į pabaigą.

- Piterboro klube jau eilę metų žaidžia nemažai lietuvių? Kodėl?

- Tai yra savotiška istorija. Į tą klubą atvykau ne aš pirmas. Mes su Maksimu Guseinovu atvykome pas Marių Andrijauską, kuris ten jau buvo šiek tiek žaidęs. Irmantas Kukulskis ten taip pat buvo. Taip mes visi kartu lošėme daug metų. Būdavo momentų, kai aikštėje vienu metu žaisdavo 6-7 lietuviai. Dabar nemažai žaidėjų pasuko kitais keliais. Šiuo metu Piterbore likome trise - aš, M.Andrijauskas ir Artūras Balčiūnas.

- Rinktinėje jau padėjote tašką?

- Taip, su rinktine jau baigiau. Jaučiu ir žinau, kad dar galėčiau žaisti, bet šiai dienai mano - gynėjo - pozicijoje yra labai gerų žaidėjų, labai gero jaunimo, puikiai fiziškai pasiruošusio. Nematau būtinybės užsisėdėti ir laikytis įsikandus vietos rinktinėje kai yra perspektyvaus ir gero jaunimo.

- Bet Lietuvoje dar gal planuojate palakstyti regbio stadionuose?

- Lietuvoje turiu nemažai planų. Žiūrėsiu, kokia bus sveikata, kaip visa kita, bet kol gerai jaučiuosi, žadu atstovauti savo klubui.

- Daug metų žaidėte rinktinėje. Ką jums reiškė atstovavimas savo šaliai?

- Rinktinė man visada buvo ir yra rimtas reikalas. Tai yra siekis, kurį turi bet kuris sportininkas bet kurioje sporto šakoje. Pasiekę tą lygį visi norime kuo ilgiau jame išbūti ir kuo geriau pasirodyti, pasiekti didelių pergalių. Nuo pat pirmųjų rungtynių rinktinėje labai norėjau žaisti, komandoje buvo daug draugų. Visi kartu įdėjome daug pastangų, kad galėtume atstovauti Lietuvai.

- Paskutinėse rinktinės rungtynėse dirbote N. Manyoshos asistentu. Matote save trenerio kailyje?

- Taip. Trenerio specialybė būtų truputėlį naujas dalykas. N. Manyosha pasirinko mane kaip vėjerių trenerį. Esu jam dėkingas, kad mane pasirinko ir manimi pasitiki. Turiu šansą dirbti su Lietuvos rinktine. Be galo tuo džiaugiuosi ir daug į tai įdedu pastangų. Tikiuosi, kad dirbdamas kartu su tokiu specialistu galėsiu pasisemti daug patirties. Esu dėkingas ir komandai, nes šiai dienai turime labai didelių talentų.

- Kaip, jūsų akimis, keičiasi regbio situacija Lietuvoje?

- Situacija gerėja. Kaip ir visose gyvenimo srityse, sporte taip pat ieškoma prioritetų. Lietuvos regbio-7 rinktinė pastaraisiais metais demonstruoja labai aukštus rezultatus Europos čempionate. Tai daug ką pasako. Bet pasaulyje vis dar visas prestižas priklauso didžiajam regbiui. Čia mes einame į priekį, bet tam, kad turėti stiprią regbio-15 komandą, yra reikalinga gera sistema, geri specialistai. Į tai reikia labai daug įdėti. Tai dideli darbai, bet dirbant kryptingai tinkame linkme su tinkamais žmonėmis, viskas yra įmanoma. Manau, kad Lietuvos regbis juda tinkama linkme.