Lietuvos čempionai E.Sodeika ir I.Žukauskaitė: „Norisi skirti privačią pamoką sakantiems, kad šokiai – lengva pramoga”

Evaldas Sodeika ir Ieva Žukauskaitė yra suaugusiųjų standartinių šokių grupės 2015 m. Lietuvos čempionai. Šokėjų nuopelnų sąraše – Pasaulio taurės nugalėtojų titulas, pasaulio ir Europos čempionatų bronzos medaliai bei dar daug įvairių tarptautinių varžybų čempionų ir prizininkų apdovanojimų.

E.Sodeika ir I.Žukauskaitė šiuo metu ruošiasi 2015 m. pasaulio čempionatui, kuris gruodžio 5 d. vyks Vilniaus „Siemens” arenoje. Anot šokėjų, tai didelė atsakomybė ir garbė – namuose atstovauti savo šaliai. Šokėjai pasakoja apie tai, kokie iššūkiai pasitaikė jų kelyje iki pasaulio geriausiųjų pakylos.

- Kiek metų jau šokate poroje?

- Kartu šokame aštuoneri metai, nuo 2007-ųjų.

- Kaip pradėjote šokti kartu? Prieš tai abu turėjote parnerius, su kuriais buvote pasiekę gerus rezultatus.

Ieva: Mano buvęs partneris nusprendė nutraukti šokių karjerą ir pasukti mokslo kryptimi, tad man reikejo gerokai pagalvoti ko pati noriu ateityje. Norint tęsti šokių karjerą, reikėjo kraustytis iš Šiaulių, nes juose tinkamo partnerio nebeliko. Rimčiausias kandidatas manęs laukė Kaune. Po kelių dienų svarstymo, pradejau nauja karjeros kelią Kaune kartu su Evaldu.

Evaldas: Ne kartą vasaros stovyklų metu yra tekę šokti su Ieva. Niekada neatsisakydavau tokios progos, ir sužinojęs, kad Ieva planuoja atsikraustyti į Kauną, ilgai nesvarsčiau. Trakai buvo greitai iškeisti į dabar jau nuolatinį miestą Kauną.

- Tiek laiko šokate kartu, tačiau už parketo drauge esate dar tik pusantrų metų. Kaip viskas nutiko?

Evaldas: Mano simpatijos ir jausmai užgimė, kai pirmą kartą pamačiau Ievą. Visgi skirtingi miestai privertė nuryti simpatijas ir net pradejus šokti kartu, rimtesni jausmai buvo nustumti kiek giliau. Galbūt tada dar neišdrįsau prabilti apie savo jausmus. Laikui bėgant sugebėjau būti partneriu ir geru draugu, jei kada prireikdavo pagalbos. Bet prieš mažiau nei porą metų Ieva patyrė stiprią traumą, kurios metu stengiausi kaip galėdamas jai padeti, slaugyti. Juk ne veltui yra posakis „draugą nelaimėje pažinsi”. Po gijimo laikotarpio abiejų požiūris į vienas kitą kažkaip pasikeitė. Sunku žodžiais nusakyti, bet jis tapo tiesiog kitoks. Švelnesnis, artimesnis.

Ieva: Galiu tik pritarti. Būtent tuo metu į Evaldą pradėjau žiūrėti visai kitaip. Galbūt tada atsiskleide jo savybės, kurios tik dirbant ant parketo nėra labai pastebimos. Ir jos mane sužavėjo. Sužavėjo taip, kad šiandien esame pora (abu šysposi).

- Įvardykite po tris vienas kito savybes, kurias labiausiai vertinate.

Ieva: Nuoširdumas, atvirumas, organizuotumas.

Evaldas: Darbštumas, nuoširdumas, moteriškas jautrumas.

- O dabar po vieną blogą, kuri erzina.

Ieva: Nestabilumas!

Evaldas: Nėra nieko, kas labai erzintų.

- Kokie yra jūsų hobiai laisvu nuo šokių laiku?

Evaldas: Geri filmai, muzika. Kitaip tariant - atgaiva ir akims ir ausims.

Ieva: O mane atpalaiduoja rankdarbių užsiėmimai, tapyba, jodinėjimas žirgais.

- Kuo būtumėte gyvenime, jei ne šokėjais?

Evaldas: Net neįsivaizduoju. Apie tai niekada net nepagalvojau.

Ieva: Sunku ir man įsivaizduoti. Manau, jog darau tai, ką geriausiai sugebu.

- Kalbant apie šokius kaip profesiją, kuri šio darbo dalis jums yra sunkiausia?

Evaldas: Pačios treniruotės.

Ieva: Priklausomai nuo esamo periodo. Kartais fizinį treniruočių krūvį sunku ištverti, o kartais kaip tik kontroliuoti emocinę įtampą būna didžiausiais iššūkis.

- Kas šokant džiugina labiausiai?

Evaldas: Žinoma, kad rezultatai!

Ieva: Taip pat rezultatai ir galimybė pamatyti tokią didelę įvairovę pasaulio šalių.

- Ar turite namuose žemėlapį, į kurį smaigstote aplankytas šalis? Kiek tokių šalių yra?

Evaldas: Tiesą sakant, niekada neskaičiavome, kiek šalių esame aplankę.

Ieva: Galbūt todėl, kad lengviau jau būtų skaičiuoti šalis, kuriose dar neteko pabuvoti. (Šypsosi) Bet visuomet stengiamės parsivežti magnetukus, su aplankytos šalies simbolika.

- Ar kada einate į klubą ir šokate savo malonumui?

Evaldas: Į klubus vaikščioti savo malonumui ir laiko nelieka, ir šiaip labiau vilioja kitos pramogos, nei tie patys šokiai, tik kitoje aplinkoje.

- Kokius neteisingus stereotipus apie šokėjus dažniausiai išgirstate iš kitų žmonių?

Evaldas: Galbūt praleisdavau pro ausis, bet negaliu prisiminti nieko kandaus. Vienas įsimintiniausių tai, kad žmones klaidingai mano, jog sportiniai šokiai yra lengva pramoga, o ne sporto šaka.

Ieva: Tikrai taip! Nors dabar jau keičiasi požiūris... Bet ir mane erzindavo kalbos, jog šokiai - tai graži, šilta, lengva pramoga vaikams. Tada kiekvienam taip šnekančiam noredavau skirti privačią pamoką, kad suprastų, kaip mums čia lengva (juokiasi).

- Ar turite kokių nors ritualų, kuriuos atliekate prieš varžybas?

Evaldas: Negalėčiau to pavadinti ritualu, bet kiekvieną varžybų dieną, vos pabudęs, klausausi šokių muzikos ir mintyse šoku artėjančias varžybas.

Ieva: Ir man padeda šokių muzikos klausymas – tai prieš varžybas užkrauna teigiamomis emocijomis.