Kritikos kupinas skaitytojo laiškas: nešlovinkime Lietuvos rinktinės pralaimėjimo
Lietuvos rinktinės treneriai Fotodiena.lt
Portalo Krepsinis.net redakciją sekmadienį pasiekė skaitytojo Albino Lazausko laiškas, kuriame jis kalbama apie Lietuvos rinktinės žaidimą. Pateikiame neredaguotas skaitytojo mintis.
Prisipažinkime, kad kai nuvargę ir vos pabėgantys prancūzai rungtynių pabaigoje išsiveržė į priekį 6 taškais , visiems tapo aišku, kad televizorių jau galime ir išjungti. Tiesą sakant, buvo galima išjungti ir anksčiau, kai lemiamomis akimirkomis aikštėje pasirodė Darjušas Lavrinovičius, per kurio kiaurą kaip rėtis asmeninę gynybą Borisas Diaw ir suvertė svarbiausius taškus. Kodėl tada sėdėjo puikiai iki tol gynyboje dirbęs Paulius Jankūnas, privertęs ne kartą B.Diaw suklysti, ar net kelis kartus puikiai nuo varžovo apsigynęs Donatas Motiejūnas? Nežino niekas, nors tai ir yra esminis klausimas, be kurio taip ir nesuprasime to, kas atsitiko Lietuvos krepšiniui tą vakarą, o tiksliau vyksta jau kelis metus.
„Esame jauni ir nepatyrę“, – svarbiausi Jono Kazlausko žodžiai, kuriais teisinamasi pralaimėjus mirtinai nuvargusiai prancūzų komandai. Po velnių, juk jei esate jauni, tai turėjote tiesiog apsiginti ir bėgti, bet nepadarėte nei to, nei kito. Senų jaunuolių sindromas – tai J. Kazlausko filosofija. Kitaip tariant, jei žaidėjas neatitinka magiškų schemų ir, neduok Dieve, gali imtis asmeninės iniciatyvos, ar, kas jau būtų visiškas siaubas, sužaisti greitai ir agresyviai, lėkti su vėju, jis netinkamas. Gal galite pasakyti, kiek per visas rungtynes greitų atakų, totaliai dominuodama kovoje dėl atšokusių kamuolių, surengė Lietuvos rinktinė? Nepatikėsite, bet net visas dvi, iš kurių vieną užbaigė Jonas Valančiūnas, kai jaunieji serbai bėgo, visai neatrodė, kad Bogdanovičiui yra jaunas ar nepatyręs.
Ne, jie žaidė agresyvų ir kietą šiuolaikinį krepšinį, jie bėgo, metė, pataikė ir laimėjo, nors neturėjo tokio vidurio puolėjo, kuris tiesiog dominuotų baudos aikštelėje. Įsiklausykime, dominuojančio, kuris tiesiog traiškė visus tris varžovų centrus, rinko kamuolius, kartojo metimus ir vertė už galvų griebtis visą prancūzų komandą. Kodėl mes pralaimėjome, turėdami tokią neįtikėtiną prabangą, kurios neturėjome niekada iki tol? Būdami atletiškesni už prancūzus po krepšiu? Norite atsakymo, bet juk jį žinote ir patys.
Pralaimėjo mūsų žaidimo filosofija ir pasirinkti žaidėjai, pralaimėjo mūsų inteligentiško, bet pasenusio žaidimo koncepcija, reikalaujanti stumdyti kamuolį, o ne veržtis ir lipti per galvas. Šių dviejų strategijų skirtumas akivaizdus: pagal Kazlausko filosofiją Šarūnas Vasiliauskas, visiškai negebantis gintis prieš atletiškus varžovus, geresnis įžaidėjas nei Adas Juškevičius, nors čempionatas parodė, kad aklesnio sprendimo tiesiog neįmanoma priimti, pagal šią filosofiją su atletiškomis komandomis tiesiog išnykstantis Kšištofas yra geresnis už jaunąjį Artūrą Gudaitį, kurio fizinė galia ir greitis, atletiškumas tiesiog „bado akis“. Ne, mes važiuosime su tais, kurie esą moka gintis, bet neturi jokio prasiveržimo ir greitajame puolime nekelia jokios grėsmės. Taip, tokiais kaip mūsų Simas . Ne, mes net ir galėdami lėkti, bėgti, veržtis, rinksimės kamuolio bumbsėjimą ir pagaliau lemiamu momentu nepersivarysime kamuolio per 8 sekundes per savo aikštelės pusę. Kur skubėti, juk svarbiausia patirtis ir senatvė, solidumas ir magiškos schemos, tie keli deriniai, kuriuos bet kuris padorus varžovas perpranta per vieną kėlinį.
Tai J. Kazlauskas ir jo pasirinktas sprendimas. Ir atsakomybę derėtų prisiimti, o ne stumdyti ją tiems jauniesiems žaidėjams, kurių kiekviena nesėkmė dažniausiai buvo taip aprėkiama, kad nebelikdavo jokios iniciatyvos galimybės. Girdžiu, kaip man prieštaraujantys jau kala prie kryžiaus: pasiekta net 4 vieta, tai puikus pasiekimas. Tikrai? Ir ką mes nugalėjome? Turkišką senukų kompaniją, vos vieną šiokį tokį vidurio puolėją turinčią Slovėniją ar net du 203 centimetrų ūgio žaidėjus turinčią Naująją Zelandiją? Ir kaip juos įveikėme – gal 20–30 taškų? Na, ne, matote su šiomis vidutiniokų kompanijomis mes stumdėmės iki pat galo ir laimėjome pro sukąstus dantis, kai galėjome tiesiog sutrypti, bėgti ir nubėgti, pasimėgaudami savo galia ir galimybėmis. Ir tuo, kad mums taip sekėsi, norime didžiuotis? Tada yra blogiau, nei galvojau.
Pamąstykime, kas būtų atsitikę, jei su tais pačiais tik nepavargusiais prancūzais ar serbais būtų tekę susitikti dar grupės varžybose. Būtume išėję iš grupės? Esate tuo tikri? Atsakymą, manau, žinome, nes jis daugiau nei akivaizdus. Kitaip tariant, mes turėjome geriausias iš įmanomų sąlygų ir nelaimėjome nieko, nors mūsų rankose buvo visi koziriai. Vadinasi, mes pralaimėjome, nes nesugebėjome pasirinkti nei tinkamos taktikos, nei reikiamų atlikėjų.
Savo kritikams pridėsiu dar keletą pastabų. Prisipažinsiu, kad kai Mantas Kalnietis gavo trauma, liūdėjau tik vieną dieną, nes jau kitą dieną žinojau, kad tai bus unikali galimybė atrasti naują žmogų, nebūtinai jauną, nes 25 metų žaidėjas tikrai nėra jaunas, bet bent jau galintį bėgti ir veržtis, nebijantį imtis iniciatyvos ir atsakomybės. Labai suklydau? Manau, kad ne. Juk atradome Adą, kuris jau buvo nurašytas ir išsiųstas namo. Nesuklydau, nes žinojau, kad geru žaidėju negalima tapti sėdint ant suolo ar drebant ( taip, Mindaugai) dėl kiekvieno epizodo ir amžinai kaltinančio trenerio, negalima tapti nepatekus į komandą ir negavus galimybės pasirodyti tikrose kovose, o ne pratybose su nemotyvuotais vidutiniokais, kurių galima organizuoti net ir ne 14, o ir 50. Jos tikrai nepadės. Geru žaidėju tampama tokiose kovose, kuriose kovojama dėl kiekvieno aikštės centimetro, o kaina yra kitas etapas ar medalis. Tokių kovų šiais metais tikrai netrūko, ir už tai turime būti dėkingi savo komandai, nors visa kita galėjo būti ir geriau.
