J.Kazlauskas: Lietuvos vyrų krepšinis išgyvena ne geriausius laikus

Pastarąjį sezoną Jonas Kazlauskas netreniravo jokios komandos, bet vis tiek neturėjo laiko ramiai pažvejoti. Tačiau Lietuvos rinktinė su J.Kazlausku priešakyje šiemet sieks tikrai didelio laimikio – sužvejoti kelialapį į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.

Klubų sezonui pasiekus finišo tiesiąją, garsiausios Lietuvos komandos treneris dar atidžiau stebi rinktinės kandidatus ir mintyse jau lipdo tam tikrus planus. Per sezoną, kai galėjo visiškai atsiriboti nuo emocijų šalia aikštės, pailsėjo ne tik J.Kazlausko galva. 60-mečio trenerio kūnas irgi sutvirtėjo, nes vėl buvo laiko tenisui.

– Pastarąjį sezoną nedirbote jokiame klube, todėl turėjote laiko atidžiau pažiūrėti rinktinės kandidatų pasirodymą. Ar buvo geriau matyti?

– Kalbėkime atvirai: Lietuvos vyrų krepšinis išgyvena ne geriausius laikus – mat vėl vyksta kartų kaita. Karta, su kuria subrendau kaip treneris ir kuri užaugo su manimi, jau nueina nuo scenos. Liko tik vienas kitas veteranas. Vis tikimės, kad subręs jaunimas, bet iš jaunų žaidėjų dar nelabai galime rinktis. Normalu, kad kartų kaitą sunkiai išgyvename, nes Lietuva – maža šalis. Tik daug gyventojų, stipresnę ekonomiką ir stiprias krepšinio lygas turinčios šalys, tokios kaip Ispanija ar JAV, lengviau pakelia permainas rinktinėje. Nors šios šalys irgi turi bėdų, tos bėdos – menkesnės.

Iš vyresniųjų rinktinės žaidėjų vienintelis Mantas Kalnietis dar gali vadintis tikru lyderiu. O tie, kurie keičia buvusius lyderius, dar gana jauni. Krepšinyje brendimas prasideda 23–24 metų, nuo 25-erių krepšininkas jau pradeda žaisti solidžiai.

O kiek metų žaidėjams, kuriuos dažniausiai vadiname rinktinės ateities lyderiais? Jonui Valančiūnui – 23-eji, Donatui Motiejūnui – 24-eri.

Jau per praėjusį pasaulio čempionatą Ispanijoje buvo labai sunku – turėjome nemažai bėdų: kai kurie pajėgūs žaidėjai, tokie kaip Linas Kleiza, negalėjo atvykti, paskutinę minutę iškrito M.Kalnietis. Po to čempionato jaučiausi toks išsunktas, kad nebesinorėjo nieko. Turėjau pasiūlymų treniruoti klubus, tačiau tuo metu net pats nežinojau, ko noriu, tad nutariau pailsėti. Dėl to visai nesigailiu.

Turėjau galimybę stebėti daug rungtynių, mačiau aibę žaidžiančių jaunų Lietuvos krepšininkų, galėjau juos vertinti remdamasis ne tik statistika ir kitų žmonių pasakojimais. Sudarant kandidatų sąrašą svarbu nepadaryti klaidų, nes į rinktinę dedamos didelės viltys. Tai slegia, bet atsakomybės nebijau.

Eglė Šilinskaitė-Puškorė, „Lietuvos rytas“