„Istorinis įvykis“: kai žaidimas „Žalgiryje“ kelia pavojų pomirtiniam gyvenimui – unikali I.Jaabero gyvenimo istorija

Didžiausio Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalo Krepsinis.net savaitinė rubrika „Istorinis įvykis“ šį kartą kviečia prisiminti vieną įdomiausių Kauno „Žalgirio“ legionierių Ibrahimą Jaaberą. Kviečiame skaityti „Grantland“ žurnalisto Jasono Schwartzo straipsnį apie I.Jaabero sprendimą 2013 metų pradžioje palikti „Žalgirį“ dėl religinių įsitikinimų.

Jis prisimena išlipęs iš automobilio judrioje gatvėje, netoli banko. 188 cm ūgio 82 kilogramų svorio liesas be mėnesio 29-erių metų Ibrahimas Jaaberas tomis dienomis išgyveno svarbius pokyčius viduje.

Baigęs mokslus Pensilvanijos universitete I.Jaaberas turėjo pelningą karjerą Europoje. Jis taip pat turėjo 12 brolių ir seserų, o pinigai, uždirbti iš krepšinio, leido jais pasirūpinti. I.Jaabero vienerių metų trukmės kontraktas su „Žalgiriu“ buvo vertas daugiau nei 500 tūkst. JAV dolerių.

Tačiau pinigai jam daugiau neberūpėjo. Komandos marškinėlius puošė alaus daryklos reklama: mažas raudonas trikampis su daryklos pavadinimu apačioje. Pamaldų musulmoną alaus reklama įžeidė. Kaip ir nepadoriai apsirengusios komandos šokėjos. Nors jos menkai besiskyrė nuo NBA šokėjų, I.Jaabero žodžiais: „Man jos – nuogos moterys“. Jam net ir muzika, kuri grojo arenoje rungtynių metu, atrodė šventvagiška.

Tris mėnesius su „Žalgirio“ komanda praleidęs I.Jaaberas jautėsi patogiai, tačiau vieną dieną kažkas jam pokštelėjo į galvą tarsi būtų trinktelėjęs krepšinio kamuolys: kad išsaugotų savo tikėjimą, jis turėjo išvykti. Pinigai, kuriuos jis uždirbo, pagal jo tikėjimą, buvo nešvarūs. Todėl štai, jis stovi banke, susitikęs su „Žalgirio“ atstovu.

„Juokavau su komandos direktoriumi apie situaciją, – prisimena I.Jaaberas. – Kas galėtų taip pasielgti? Visi gyvena dėl pinigų.“

Banko darbuotojas patvirtino pavedimą. Šimtai tūkstančių dolerių buvo pervesti iš I.Jaabero į „Žalgirio“ sąskaitą. Pėdindamas iš banko pastato jis buvo pasirengęs palikti Lietuvą, kartu su savo žmona ir naujagimiu sūnumi.

„Suprantu, kad galbūt dėl šio sprendimo daugiau niekada neuždirbsiu pinigų iš krepšinio, – tada sakė jis. – Tačiau esu pasirengęs padaryti tokią auką dėl savo įsitikinimų.“

I.Jaaberas nėra pirmasis musulmonas profesionaliame sporte. Tačiau jis yra pirmasis, na bent jau vienas iš vos kelių, kurie dėl savo tikėjimo pasitraukė taip staiga ir taip dramatiškai.

Kas jį daro kitokiu? Pamirškite Lietuvą. Tam, kad rastume atsakymą, turime pradėti nuo Naujojo Džersio.

Dabar birželis ir I.Jaaberas vieši konferencijoje Naujajame Džersyje. Pasivaikščiodami mes priartėjome prie stendo, kur jo kompanija „Color Me Muslim“ pristato savo produkciją. Palikęs „Žalgirį“ I.Jaaberas trumpai mėgino rungtyniauti Irane – ten, kur krepšinis yra labai prastos būklės, o religijos aspektas nepasirodė džiuginantis. „Esu religingesnis nei tie žmonės“, – teigia I.Jaaberas.

Kai jis grįžo namo, jis įkūrė kompaniją „Color Me Muslim“, skatinančią Islamo religija susidomėti vietinį musulmonų jaunimą. Ant stalo išdėlioti marškinėliai, apyrankės, DVD plokštelės ir knygos. I.Jaaberas ilgus metus rašė ir kalbėjo poeziją. Jis taip pat atskleidė, kad daug savo laisvo laiko praleidžia padėdamas Elizabeto miesto bendruomenėms.

Kai prieš keletą savaičių kalbėjausi su Ibrahimu telefonu, jis nuskambėjo taip, tarsi vis dar negalėtų patikėti, jog „Žalgiriui“ sugrąžino visus tuos pinigus: „Na, taip, – jis pradėjo. – Esmė tame, kad remiantis Islamu, pinigai laikomi neteisėtais. Jeigu aš palieku tą situaciją, nes ji yra neteisėta, tai pinigai laikomi taip pat neteisėtais“. Juokdamasis jis pridūrė: „Iš esmės, keturis mėnesius krepšinį žaidžiau už dyką.“

Dabar jis teigia, kad niekada neabejojo savo sprendimu. Kai atliko tą pavedimą, jis pasijuto geriau. „Tai buvo tokia išlaisvinanti patirtis“, – pripažįsta I.Jaaberas. Jo šeima jį pilnai palaikė.

Jaaberas

Viena iš knygų, kurias I.Jaaberas parduoda savo stende – jo tėvo Muhammado ibn Heshaamo Jaabero parašyta knyga, dėl kurios mes ėmėme kalbėtis apie Ibrahimo vaikystę.

Gimęs Brukline jis su savo šeima nuolatos keldavosi tarp Šiaurės Karolinos ir Virdžinijos. Kai jam buvo trylika, Ibrahimo tėvas pasiėmė jį kartu į Maroką, kur jis praleido metus mokydamasis arabiškai. Kai I.Jaaberas grįžo į Virdžiniją, prabėgus metams, jo šeima kraustėsi gyventi į Naująjį Džersį, kur gyveno senelis.

Elizabete Ibrahimo šeima neišgyveno nepritekliaus, tačiau gyvenimas nebuvo lengvas. Abu I.Jaabero tėvai sunkiai dirbo. „Mes visada turėjome kalbėtis apie tai, ko nori, ir tai, ko reikia, – prisimena jo motina Aisha. – Tai, ko reikia, yra svarbiausia, o tai, ko nori, galima gauti kartais.“

Islamas visada buvo svarbi I.Jaabero gyvenimo dalis, tačiau būdamas paaugliu jis susidūrė su problemomis, ieškodamas savo religinio identiteto. „Buvau labai jautrus ir nedrąsus, – pasakoja Ibrahimas. – Net ir jausdamas didžiulę meilę Islamui, nebuvau pakankamai drąsus, kad apie tai kalbėčiau.“

Tačiau buvo viena vieta, kur Ibrahimas jautėsi labai tvirtai – krepšinio aikštelė. Gana anksti buvo aišku, kad vaikinas gali žaisti krepšinį.

„Nuo nemalonumų mane gelbėdavo būvimas krepšinio salėje, – prisimena I.Jaaberas. – Daugybė vaikinų, su kuriais lankiau mokyklą, šiuo metu yra dugne. Daugybė vaikinų, kurie buvo talentingesni ir atletiškesni už mane krepšinio aikštelėje ar net futbole, dabar yra įsivėlę į blogus dalykus.“

Elizabeto miestas garsėjo išaugintais pasauliniais krepšinio talentais: Kyrie Irvingu, Michaelu Kiddu-Gilchristu ar Alu Harringtonu. Tačiau šios žvaigždės mokėsi Šv. Patriko vidurinėje mokykloje. Tuo tarpu I.Jaaberas lankė Elizabeto viešąją vidurinę mokyklą, kur krepšinis nebuvo taip giliai įleidęs šaknų.

Jo tuometinis treneris Patas Brunneris prisimena išvaręs iš mokyklos krepšinio komandos keletą vaikinų už vidaus taisyklių pažeidimus, tačiau su I.Jaaberu, jo teigimu, problemų niekada nebūdavo. Taip pat į kiekvienas rungtynes ateidavo jo šeima, vilkėdavusi musulmoniškus apdarus. Po rungtynių, Aisha prisimena: „Jis atbėgdavo į tribūnas ir mus visus apkabindavo bei pabučiuodavo.“ Vidurinės mokyklos mokiniui tai buvo keistas elgesys.

„Ibby buvo šaunus vaikas, – pasakoja P.Brunneris. – Ibby buvo vienas iš tų vaikų, kurie atrodė vyresni nei pagal savo amžių.“ I.Jaaberas badaudavo Ramadano metu, tačiau sugebėdavo atlaikyti treniruotes ir rungtynes nepervargdamas.

Nepaisant to, kad I.Jaaberas paskutiniais metais nuvedė savo mokyklos komandą ant čempionų pakylos, liesas kaip geležinkelio bėgis vyrukas menkai domino aukštąsias mokyklas. Vietoje to, kad priimtų stipendijos pasiūlymą antrajame Nacionalinės koledžų atletų asociacijos (NCAA) divizione rungtyniavusiame Stonehillo koledže, I.Jaaberas nusprendė dar metus mokytis Peddie mokykloje, Naujajame Džersyje.

Būtent po metų ten jis sulaukė dėmesio. Juo susidomėjo Pensilvanijos universiteto treneris Dave'as Duke'as: „Jis turi nuostabią kūno kontrolę kaip tokio sudėjimo žaidėjui. Ibrahimas lengvai galėjo dėti į krepšį, mesti tritaškius, puikiai gintis, provokuoti pražangas, – prisiminė D.Duke'as, kuris pripažino, kad galutinai pasirinkti I.Jaaberą įtikino jo branda ir puikūs pažymiai mokykloje.

Ibrahimas buvo pakeliui į Filadelfiją.

Jaaberas

Spanguolių degtinė. Tai buvo oficialus Pensilvanijos universiteto pirmakursių gėrimas, pasak buvusio I.Jaabero komandos draugo Steve'o Danley. Arba tai tiesiog buvo pokštas komandos viduje. „Tai buvo vienintelis alkoholinis gėrimas, kurį gerdavo Ibrahimas, nes jam tiesiog nepatiko alkoholio skonis“, – aiškina S.Danley.

Iki universiteto Ibrahimas nebuvo ragavęs alkoholio, tačiau tada jis su komandos draugais mėgdavo išlenkti keletą taurelių studentų miestelio bare, pavadinimu „Smokey Joe's“. Nebuvo nieko beprotiško, tačiau I.Jaaberas mėgdavo lankytis vakarėliuose.

„Jis buvo religingas, tačiau niekada to nedemonstravo, – prisimena Markas Zolleris, kuris pirmaisiais metais buvo Ibrahimo kambariokas. – Gyvenome normalų studentišką gyvenimą. Lankydavomės vakarėliuose, bendraudavome su merginomis.“ Jie mėgdavo leisti laisvą laiką žaisdami kompiuterinius žaidimus, ypatingai „NBA 2K“ serijos žaidimus. Jis prisimena, kad I.Jaaberas dažnai slampinėdavo po studentų miestelį, vilkėdamas gatvės stiliaus drabužius – kaip ir kiekvienas studentas, kuris tiesiog tingėjo padoriai rengtis.

Realybėje I.Jaaberas susidūrė su problemomis, prisitaikydamas prie koledžo gyvenimo. Maroke jam sekėsi puikiai, tačiau Pensilvanijos universitetas buvo kitoks. Jis skyrėsi ir nuo jo vidurinės mokyklos. „Jis nuolatos kalbėjo apie prisitaikymą, – prisimena Aisha. – Manau, kad jam buvo sudėtinga dėl jį supusių žmonių, kurie turėjo pinigų.“

Būdamas religingu kataliku S.Danley greitai rado bendrą kalbą su I.Jaaberu religiniais klausimais. Po treniruočių jie kartu vakarieniaudavo. Vėliau S.Danley stengdavosi netrukdyti Ibrahimui, kai šis atlikdavo apsivalymo ritualą. S.Danley prisimena, kad Ibrahimas nevengė parodyti, jog yra kitoks, atvykęs iš sudėtingo rajono.

Gatvės apsirengimo stilius, pasirodo, buvo ne I.Jaabero tingumo pasekmė. Tai buvo jo būdas priešintis tam, kas jį supo. Jis neketino rengtis prašmatniai, kad įtiktų jį supusius turtingus studentus. „Buvau gana piktas, – prisimena Ibrahimas. – Jaučiau, kad daugelis žmonių manimi abejojo ir mane nuvertino tiek krepšinio aikštelėje, tiek už jos ribų.“

Būdas, kuriuo I.Jaaberas tvarkėsi su jo galvoje nuolatos sūkuriavusiomis mintimis – rašymas. Nuo mokyklos laikų jis turėjo dienoraštį, kurį nuolatos pildydavo poezijos ir prozos kūriniais. „Aš vis dar buvau kažkas, kas daugeliui buvo mistika, – sako Ibrahimas. – Turėjau vietą, į kurią niekas kitas negalėdavo patekti.“

Universitete jis prisijungė prie poezijos skaitovų grupės, o kelionėse su universiteto komanda jis nuolatos rašė ir atlikinėjo gyvus pasirodymus. S.Danley prisimena, kad vieno vakarėlio metu I.Jaaberas repavo 45 minutes nesustodamas: „Jis save laikė filosofu, ypatingai miesto ir socialinėmis temomis.“

Kaip ir vidurinėje mokykloje, taip ir universitete geriausiai I.Jaaberas jautėsi krepšinio aikštelėje. Jau pirmaisiais metais jis paliko stiprų įspūdį treneriams, ypatingai treniruotėse. Antraisiais metais universitete jis tapo startinio penketuko nariu, o jo pelnomų taškų vidurkis išaugo nuo 11,5 iki 18,2. Pensilvanijos universitetas laimėjo dar vieną konferencijos nugalėtojų titulą, o I.Jaaberas buvo pripažintas geriausiu konferencijos žaidėju.

Kaip ir vidurinėje mokykloje, Ibrahimas stebino komandos draugus ir trenerius gebėjimais išlaikyti aukštą savo žaidimo kreivę net ir tada, kai jis Ramadano metu badaudavo. Tačiau be šio aspekto, trenerio teigimu, religiniai I.Jaabero įsitikinimai niekada neiškildavo į paviršių. Jis tapo komandos lyderiu – ne daug kalbančiu, o tuo vyruku, kuris treniruočių ir rungtynių metu visiems rodė pavyzdį. Pensilvanijos universiteto suvenyrų parduotuvėje buvo vieninteliai krepšinio komandos žaidėjo marškinėliai. Ir tai buvo I.Jaabero antruoju numeriu pažymėti marškinėliai.

Netrukus Ibrahimas suprato, kad galbūt galėtų krepšinį žaisti profesionaliai: arba Nacionalinėje krepšinio asociacijoje (NBA), arba Europoje. Jis matė universiteto alumni, kurie uždirbdavo didžiulius pinigus. Ir jį tai stebino: „Aš savęs klausiau, kiek jis uždirba? Ir nejaugi jis rungtyniauja stipriausioje lygoje? Geras! – prisimena I.Jaaberas. – Tada perėjau į aukštesnį lygį: ėmiau kilnoti svarmenis ir į krepšinį žiūrėti kur kas rimčiau.“

Jo komandos draugas M.Zolleris teigia, kad kai I.Jaaberas dedikuoja save kažkam, neįmanoma jo išmušti iš vėžių. Jis norėjo paremti savo šeimą. „Jam labiausiai rūpėjo tai, kad jis galės paremti artimuosius“, – pasakoja M.Zolleris.

I.Jaaberas pasikeitė ir už aikštelės ribų. Visas jo gyvenimas studentų miestelyje buvo galynėjimasis ne tik su Pensilvanijos universiteto ir jo Elizabeto vidurinės mokyklos skirtumais, tačiau ir pastangos suderinti studentišką gyvenimą ir tikėjimą. „Tai buvo vidinė kova, – sako jis. – Kai jauti, kad turėtum daryti viena, o darai kitą, jei esi sąmoningas žmogus, turintis sąžiningą širdį, kažkada palūši. Kartas nuo karto taip man nutikdavo. Mane prislėgdavo kultūrinis šokas.“

Paskutiniais metais universitete jis rado atsakymą – dar labiau gilintis į religiją. Dėl to Ibrahimas pasitraukė iš universiteto socialinio gyvenimo. Daugiau nebebuvo vakarėlių bei spanguolių degtinių. I.Jaaberas ėmė leisti laiką rašydamas, mąstydamas ir būdamas siaurame artimiausių draugų rate. Kai 2007 metais jis baigė universitetą, Ibrahimas buvo kitoks žmogus nei prieš ketverius metus.

„Jis visada buvo žmogus, kuris uždavinėdavo daug klausimų, – prisimena S.Danley. – Ir religija jam padėdavo rasti atsakymus į tuos klausimus.“

Jaaberas

Tą liepos mėnesį jis žaidė Detroito „Pistons“ Vasaros lygos komandoje, tačiau vietoje to, kad vaikytųsi galimybės prasimušti į NBA, jis pasirinko garantuotus pinigus už Atlanto. I.Jaaberas pasirašė kontraktą su Graikijos komanda „Egaleo“. Graikijos pirmenybėse jis pirmavo pagal perimtus kamuolius (2,8) ir pelnomus taškus (22,4). Vėliau jis stebino savo žaidimu Romos „Lottomatica“ ekipoje, kurioje sudarė gynėjų tandemą su tuometine Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) mokyklų krepšinio žvaigžde Brandonu Jenningsu, nusprendusiu pasirinkti žaidimą Europoje, kol tapo tinkamas šaukimui NBA naujokų biržoje.

2010 m. vasarą I.Jaaberas džiugino Los Andželo „Lakers“ komandos vadovus, žaisdamas Vasaros lygoje. „Jis su mumis praleido nuostabias dešimt dienų“, – tada sakė „Lakers“ prezidentas Mitchas Kupchakas. Tačiau I.Jaabero nedomino galimybė patekti į Los Andželo ekipos sudėtį. „Daugelis žmonių nežino, kad turiu dvylika brolių ir seserų, – savo sprendimą aiškino Ibrahimas. – Taigi aš bandau nebūti savanaudžiu. Kai sakau, kad noriu užsitikrinti savo ateitį, kalbu ne tik apie save. Kalbu apie žmones, kurie mane supa ir kuriems reikia mano pagalbos.“

Kitaip tariant, jis planavo sugrįžti į Europą. Netrukus I.Jaaberas pasirašė dvejų metų daugiau nei 1,5 milijono JAV dolerių vertės kontraktą su Milano „Emporio Armani“ klubu.

Viskas klojosi sėkmingai, tad Ibrahimas nusprendė, kad atėjo laikas vesti. Universitete kultūrinį šoką išgyvenęs atletas Europoje rado ramybę. „Kai pasitraukiau iš mane supusio negatyvumo ir apsivaliau, jaučiau, kad buvau pasirengęs vesti“, – prisimena I.Jaaberas. Buvo moteris, kuri buvo ilgamečių šeimos draugų dukra. „Buvo padarytas skambutis“, – išsireiškia Ibrahimas. Jų pirmasis susitikimas buvo telefonu. Vėliau jie gavo progą susipažinti gyvai. Netrukus jie susituokė.

Paklausiau Ibrahimo, ar prieš tuokiantis jie ilgai vaikščiojo į pasimatymus? Juk universitete su komandos draugais jis lankydavosi vakarėliuose bei leisdavo laiką su merginomis.

„Vaikščiojo į pasimatymus? – nustebo Ibrahimas, žodį burnoje apvoliojęs tarsi kartų saldainį. – Aš nevaikštau į pasimatymus. Mes nevaikštome į pasimatymus.“ Panašu, kad žodis „mes“ apibūdina visus žmones, kurie dėvi hidžabus.

I.Jaaberui rungtyniaujant Europoje jo tikėjimas stiprėjo taip, kaip stiprėjo paskutiniais metais universitete. Jis studijuodavo knygas apie Islamą. Po to, kai 2011 m. Ibrahimui nepavyko įsitvirtinti Hjustono „Rockets“ komandoje, jis nusprendė atitrūkti ir atlikti piligriminę kiekvieno Islamą išpažįstančio musulmono pareigą: keliauti į Meką.

2012 m. rudenį I.Jaaberas buvo pasirengęs sugrįžti į krepšinį. Jis pasirašė kontraktą su „Žalgiriu“. Kol jis ruošėsi skrydžiui į Lietuvą, klubas rado jam butą šalia mečetės Kaune. Komanda taip pat leido krepšininkui nedalyvauti jokiose kalėdinėse akcijose, kuriose dalyvauti buvo įpareigoti kiti „Žalgirio“ krepšininkai. Klubas taip pat pasistengė, kad būtų tinkamai pasirūpinta I.Jaabero žmona, kuri tuo metu laukėsi. Buvo suorganizuota ir apipjaustymo procedūra (ne dažna praktika Lietuvoje, tačiau religinė pareiga Jaaberų šeimai).

„Žalgiryje“ I.Jaaberas nebuvo tokia žvaigždė, kokia buvo ankstesniuose savo klubuose. Tačiau jis dažnai pradėdavo rungtynes startiniame penkete ir buvo patenkintas solidžiomis minutėmis aikštelėje.

„Krepšinio prasme viskas atrodė gerai, – prisimena jo tautietis buvęs komandos draugas Jeffas Foote'as. – Ibrahimas buvo fantastiškas komandos draugas.“ Išvykose jiedu buvo kambariokai. Jis prisimena matydavęs Ibrahimą anksti ryte melsdavusi viešbučio kambaryje. Tačiau religiniai konfliktai niekada neatrodė rimta problema.

Ir vieną dieną jis atsimerkė: ant jo marškinėlių priekio buvo alaus reklama. Šalia aikštelės šoko šokėjos. Per garsiakalbius dundėjo muzika. Jeigu tie dalykai egzistuoja pasaulyje, jis nenorėjo būti tas, kuris juos reklamuoja.

I.Jaaberas nėra tikras, kodėl jis atsimerkė tada, kada tai padarė. Galbūt tai kažkiek susiję su tuo, jog jis tapo tėvu. „Iš pat pradžių žinojau, kad nenorėčiau, jog mano sūnus ten būtų, – neslepia I.Jaaberas. – Nenorėčiau, kad jis girdėtų tą muziką ir matytų pusnuoges moteris minutės pertraukėlių metu. Nenorėjau, kad jis pamatytų alkoholio reklamas.“

Jis pasikalbėjo su savo žmona, paskambino tėvams. Ir tai buvo viskas. Viskas nutiko labai staigiai. „Pastačiau save į pavojingą situaciją, – aiškina I.Jaaberas. – Žaidimas „Žalgiryje“ kėlė pavojų mano pomirtiniam gyvenimui.“

Ibrahimas parašė laišką klubui, paaiškindamas savo sprendimą. Jo komandos draugai buvo šokiruoti. Tuo metu jų laukė itin sudėtingas tvarkaraštis Eurolygoje, tad laikas, kada I.Jaaberas pasitraukė, buvo labai netinkamas. „Jei atvirai, dar ir dabar ne iki galo suprantu, kodėl jis mus paliko“, – neslepia J.Foote'as.

„Klubas, be jokios abejonės, buvo labai nustebęs, – teigė „Žalgirio“ atstovas spaudai Almantas Kiveris. – Mes supratome jo pasiryžimą ir nors mėginome jį įkalbėti likti, nesudarėme jam kliūčių išvykti.“ Laiške „Žalgiriui“ I.Jaaberas pasisiūlė grąžinti visus uždirbtus pinigus. Kad ir kiek darbo jis būtų įdėjęs siekdamas galimybes uždirbti tokius pinigus, pastarieji jam buvo tapę prakeiksmu. Perfrazavus vaikystėje motinos ištartus žodžius: būtinybė tapo poreikiu.

I.Jaaberas atsisveikino su komandos draugais ir rengėsi išvykti: „Aš vis dar myliu krepšinį, – jis sakė. – Tačiau dar labiau myliu savo Dievą.“

Vėliau jis savo tinklalapyje išplatino ese, kurioje mėgino paaiškinti savo sprendimą: „Ne tūkstančiai pelnytų taškų, blokuotų metimų ar atkovotų kamuolių nuties kelią į rojų. Aukštai iškelti trofėjai, žiedai ir plakatai niekieno neužstos didžiojo Teismo dieną.“