Irkluotoja M.Valčiukaitė: „Visada prieš miegą svajoju, o šiemet mano svajonės išsipildė“

Irkluotojai Mildai Valčiukaitei dar tik 19 metų, bet ji jau yra Europos ir pasaulio čempionė, dukart pasaulio jaunimo pirmenybių nugalėtoja.

Nors dažniausiai irkluotojai aukščiausius rezultatus pasiekia būdami gerokai vyresni, M.Valčiukaitė su savo partnere, Londono olimpinių žaidynių dalyve Donata Vištartaite, šiemet laimėjo visas varžybas, kuriose tik dalyvavo.

M.Valčiukaitė portalui „Sportas.lt“ sutiko papasakoti apie tai, kodėl susidomėjo šia sudėtinga sporto šaka, kaip klostėsi jos karjera iki dabar, kokie santykiai yra tarp jos ir partnerės bei ką pasiimtų į negyvenamą salą.

- Kaip atsidūrėte irklavime? Ar bandėte kitas sporto šakas?

- Į irklavimą atėjau neatsitiktinai. Mano tėvai – buvę irkluotojai, tėtis – treneris, būtent jis man, trylikametei, pasiūlė irkluoti. Tiesa, labai sportiška nebuvau, bet teko išbandyti lengvąją atletiką, kurioje ilgai neužsibuvau.

- Kada pajutote, kad tai jūsų sportas ir norite juo užsiimti visą karjerą?

- Turbūt tik tada, kai pradėjo sektis tarptautinėse varžybose.

- Tarptautiniuose čempionatuose pradėjote dalyvauti kartu su I.Adomavičiūte. Ar nebuvo sunku skirtis su ja? Ar buvo minčių, kad su ja sieksite tolimesnių aukštumų?

- Pirmą kartą Pasaulio jaunių čempionate dalyvavau vienviete, kitąmet išbandėme komandą su Ieva. Ji buvo ir mano konkurentė, ir bendražygė. Tačiau dabar niekas nepasikeitė. Šiais metais iš merginų buvo suformuota kita įgula. Bet jeigu visos ir toliau sieksime aukštumų ir irkluosime ne vieną olimpinį ciklą, net neabejoju, kad išbandysime įvairias komandų variacijas.

- Kaip ir kas pasiūlė pabandyti irkluoti su Donata? Ar buvo kitų variantų?

- Konkretaus pasiūlymo  nebuvo, tai labiau kurį laiką Donatos, trenerių, federacijos vystyta idėja.  Jeigu Donata būtų norėjusi ir toliau irkluoti vienvietę, aš būčiau likusi komandoje su Ieva. Štai ir kitas variantas.

- Gyvenate Vilniuje, kur irklavimo sportui sąlygos nėra geros. Kaip pavyksta pasiruošti sezonui?

- Šiemet jau vasario mėnesį pradėjome irkluoti Graikijoje, nes Lietuvoje ežerai dar užšalę, o jau nuo birželio varžyboms pradėjome ruoštis Trakuose.

- Sezono pradžioje buvo kalbama, kad jūsų duetas su Donata dar tik bandomasis. Bet skynėte vien pergales. Kada pajautėt, kad jums gali taip sektis?

- Iš tiesų buvo labai netikėta, kad su Donata susiirklavome per tokį trumpą laiko tarpą. Tačiau treneris jau per pirmąsias treniruotes kartu sakė, kad turime kažką bendro ir kad rezultatas bus – anksčiau ar vėliau. Manau pasitikėjimas savimi po truputį augo jau per treniruotes, varžybos padėjo save palyginti su kitais ir įsitikinti, kad einame teisingu keliu. Kad esame aukštame lygyje aš pajutau tik po laimėto Europos čempionato. Tiesa, tikrai nesitikėjau tokios sėkmės viso sezono metu.

- Kokia yra jūsų poros stiprybė? Kas lemia tokius puikius rezultatus?

- Žmonės, matantys mus iš šalies, dažnai sako, jog esame panašios  kūno sudėjimu, abi turim sportinį charakterį. Tačiau esame labai skirtingos – skiriasi ne tik mūsų charakteriai, bet ir fizinės savybės. Kas nesiseka vienai, kita tai daro labai gerai. Mano nuomone, mes idealiai papildome viena kitą ir gauname visą 100 procentų.

- Irkluotojai dažnai subręsta vėliau nei kitų sporto šakų atstovai. Jūs pergales skinate būdama labai jauna. Kur paslaptis? Genai, talentas, darbas?

- Manau reikėtų prisiminti tai, kad irkluoju su vyresne, stipresne ir labiau patyrusia sportininke. Viena arba su bendraamže nebūčiau taip anksti pasiekusi tokių rezultatų.  Žinoma, turiu gerus genus, na, dėl talento būtų galima ginčytis, o be darbo niekada nebūna gerų rezultatų.

- Donata treniruojasi Kaune, jūs Vilniuje. Ar atstumas netrukdo? Ar laikote viena kita geromis draugėmis?

- Būtų smagu treniruotis kartu, konkurencija treniruotėse lavina kur kas labiau nei treniruojantis individualiai. Iš kitos pusės ir pailsime viena nuo kitos, nes visgi ruošiantis sezonui ir jo metu visada būname kartu.  O pasaulio čempionėmis nebūtume tapusios, jei nesutartume.  Irklavimas – komandinis sportas (yra ir vienvietės valtys, tačiau dauguma jų yra komandinės), kuriame irkluotojai turi jausti vienas kitą, žinoti silpnąsias ir stipriąsias komandos draugo puses, mokėti palaikyti, patarti ir pagelbėti. Vienas nieko nepadarysi, visada turi bendradarbiauti ne tik valtyje, bet ir ant kranto.

- Lietuvos irklavimo rinktinei padeda naujas treneris iš Graikijos. Kuo ypatinga jo metodika?

- Ji tiesiog kitokia: daugiau treniruočių, didesnis intensyvumas, šiek tiek naujovių treniruočių proceso organizavime.

- Už aukštus rezultatus jums priklauso stipendijos, premijos. Ar Lietuvoje ko nors trūksta? Ar yra galimybių sutelkti visą dėmesį tik į irklavimą?

- Aukšto lygio irkluotojams trūksta rėmėjų pagalbos, jaunesniems – stovyklų, ir bent jau minimalaus finansavimo.

- Ar padidėjęs dėmesys netrukdo?

- Nejaučiu padidėjusio dėmesio, bet pastebiu, kad atsiranda žmonių, norinčių pagelbėti – tai irgi savotiškas dėmesys.

- Irklavimo sezonas vyksta vasarą. Kaip leidžiate laiką tarpsezonyje? Kaip palaikote formą?

- Rudenį kiek galima ilgiau irkluojame, miname dviratį, bėgiojame, treniruojamės su irklavimo treniruokliu (Concept2), kilnojame svorius, žiemą galime dar ir slidinėti.

- Laisvalaikio daugiau sezono metu, ar mokslo metais?

- Sezono metu, po treniruočių, lieka laiko ramiai pavakarieniauti ar išsimaudyti ežere.

- Kokie didžiausi tavo norai, susiję su irklavimu ir sportu?

- Išvengti rimtų traumų ir laimėti olimpinį medalį, o gal ir ne vieną.  Baigusi karjerą, norėčiau išlikti sportiška ir aktyvi – tai irgi mano tikslas.

- Tradicinis mūsų klausimas. Jeigu galėtum pasiimti tris daiktus į negyvenamą salą, kas tai būtų?

- Kadangi esu irkluotoja, tai pasiimčiau valtį, irklus ir butelį vandens. Nenorėčiau būti viena negyvenamoje saloje, todėl iš karto sprukčiau iš ten.

- Tavo linkėjimai irklavimo gerbėjams ir Sportas.lt lankytojams

- Visada prieš miegą svajoju, o šiemet mano svajonės išsipildė. Linkiu ir Jums kurti vaizdinius mintyse ir tikėti, kad vieną dieną jos taps realybe.