Dvynės Vilčinskaitės: „Metai atnešė daug rekordų ir pokyčių“

Lietuvos bėgimo renginiuose nuolat ant nugalėtojų pakylos lipančios „Kauno maratono klubui“ priklausančios dvynės Monika ir Milda Vilčinskaitės glumina ne vieną. Visą gyvenimą kartu sportuojančių sesių jau nebestebina, kad per varžybas, treniruotes ar universitete jas nuolatos sumaišo. Su tikriausiai greičiausiomis Lietuvos dvynėmis kalbėjomės apie šių metų sezoną ir ką reiškia turėti dvynę sesę.

- Sezonas baigėsi. Ar įvykdėt viską, ką buvote suplanavusios?

Milda: Sezoną užbaigėme prieš keletą savaičių, Živilės Balčiūnaitės bėgimu. 10 km distancijoje su sese pasidalinome antra ir trečia vieta. Visas 2015 metų sezonas buvo gana sėkmingas, tiek žiemos, tiek vasaros sezono metu. Skaičiavome, kad šiemet su Monika dalyvavome 12 varžybų ir visose abi lipome ant prizininkų pakylos. Puikiai sekėsi Lietuvos čempionatuose, SELL studentų žaidynėse. „Vilniaus maratono“ varžybose pusės maratono distancijoje ne tik atbėgau pirma iš moterų, bet ir pagerinau asmeninį rezultatą (1:16:44) ir įvykdžiau sporto meistro kvalifikaciją. Nors stadionuose ir trumpose distancijose šį kart praleidome mažiau laiko, bet pasiekėme asmeninius rekordus 1500 m distancijose.

Monika: „Vilniaus maratone“ iškovojau trečia vietą, pagerinau asmeninį rezultatą pusės maratono rungtyje (01:19:23) ir įvykdžiau sporto meistro kvalifikaciją. Gerai sekėsi ir „Gintarinės jūrmylės“ varžybose. Jų metu vykusio Lietuvos kroso čempionate Milda vėl nugalėjo, o aš užėmiau trečią vietą. Abi atbėgome savo geriausiais laikais. Be pergalių ir asmeninių rezultatų, su sese džiaugiamės, kad pavyko išvengti traumų, Tiesa, sezono metu persikėliau į Vilnių, tad treniruotis pradėjau su Romu Sausaičiu. Teko prisitaikyti prie naujos treniruočių metodikos.

- Kokie artimiausi planai?

Milda: Dabar mėgaujamės ramesnėmis savaitėmis. Skiriame laiko kitiems pomėgiams ir darbams. Pradedame planuotis žiemos sezoną.

Monika: Dar nežinome, kaip atrodys treniruotės žiemą. Aišku tik tiek, kad bus trumpesnės distancijos, daugiau dėmesio skirsime bendram fiziniam pasiruošimui, greičio treniruotėms. Visgi visos varžybos vyks manieže, tad ilgiausia distancija tik 3000 m. Varžybų grafikus susidėliosime kartu su treneriais.

- Jau įprasta varžybose ant nugalėtojų pakylos matyti Jus abi, o kaip bėgimas atsirado Jūsų gyvenime?

Monika: Dar mokykloje buvome aktyvios. Dalyvaudavome krepšinio, kvadrato, bėgimo varžybose. Lankėme stalo teniso treniruotes, meno mokyklą. Tačiau visgi labiausiai užkabino bėgimas. Geri rezultatai pirmose varžybose tik padidino norą bėgti.

Milda: Žiūrint atgal, tai bėgimas mūsų gyvenimuose atsirado kai mums buvo 16 metų. Pamačiusios bėgiojančias mergaites, pasakėme sau, kad galime bėgti daug greičiau (juokiasi). Bėgimą tiesiog pamilome. Jo neapleidome ir įstojusios toliau mokytis. Nebuvo nei dienos, kad neišeitumėme pabėgioti.

- Bendri hobiai, bendros veiklos. Esate neišskiriamos?

Monika: Iki bakalauro baigimo visada buvome kartu, lankėme tuos pačius būrelius, pamokas. Nors skirtumų buvo visada. Man labiau patiko mokytis dieną, o Mildai vėlyvais vakarais. Nors sunkesnius dalykus mokydavomės kartu. Kartu rašydavome ir grupinius darbus, tiesa, Milda atsakingesnė ir daugiausia darbo padarydavo (juokiasi).

Milda: Po bakalauro baigimo viskas pasikeitė. Monika nusprendė padaryti pertrauką, išvyko metams į užsienį. Aš toliau mokiausi ir šiuo metu esu antro kurso doktorantė. Sportą tenka derinti prie mokslų. Gyvename skirtinguose miestuose, tad dabar kartu treniruojamės mažiau.

- Ar bendri tikslai ir pomėgiai padeda geriau pasiruošti varžyboms?

Milda: Visada norisi, kad siekiant užsibrėžtų tikslų mus palaikytų šalia esantys žmonės. Šiuo atveju artimesnio ir labiau suprantančio žmogaus nei sesė nėra. Mes viena kitai padedam tiek fiziškai tiek emociškai. Kai darome sunkesnę treniruotę, viena kitą palaikom. Tai padeda išverti ir pasiekti daugiau. Žinoma džiaugiamės viena kitos pergalėmis ir laimėjimais. Sakyčiau net viena kitą įkvepiam nepasiduoti ir jų siekti.

Monika:  Milda pasidalina studijų metu sužinotomis naujomis teorijomis, rekomendacijomis apie sportą, rezultatų siekimą. Dažnai diskutuojam apie tikslus ir viena kitą palaikome, paskatiname jų siekti.

- Visi girdėjome daug istorijų iš dvynių gyvenimo, ar Jus dažnai sumaišo?

Monika: Tikrai taip. Juokingiausia būdavo dar universitete, kai grįžau po pertraukos studijuoti magistro. Manę sutikę Mildos kursiokai nuolatos sveikindavosi, klausinėdavo dėl paskaitų apie kurias nieko nežinodavau. Milda pasakodavo vis, kad kursiokai pyktelėdavo, kad „Milda“ su jais nesisveikina, praeina tarsi nepažinotų. Mus painioja ir draugai socialiniuose tinkluose, ar sumaišo per apdovanojimus varžybose.

- Pastebėjome, Jūsų naują projektą „Dvynės Vilčinskaitės“ „facebook“ tinkle. Kokie jo tikslai?

Milda: Šiuo projektu norime skatinti fizinį aktyvumą, padėti rūpintis savo sveikata, skatinti sportą šeimoje ir plėsti žinias apie bėgimą ar organizuojamus renginius. Dalinsimės patarimais, patirtimi ir savo pasiekimais.  Norime parodyti savo kelią link užsibrėžtų tikslų įgyvendinimo. Tikimės, kad taip įkvėpsime ir kitus nepasiduoti ir siekti savo svajonių.

VšĮ „Kauno maratono klubas“ yra privatus lengvosios atletikos klubas, vienijantis profesionalus, ir mėgėjus sportininkus.  Šiuo metu olimpinius normatyvus jau įvykdė Remigijus Kančys, Rasa Drazdauskaitė, Monika Juodeškaitė. Įvykdyti normatyvus dar tikisi bent 6 klubo nariai. Vykdydamas sportinę veiklą, klubas taip pat užsiima ir visuomenine veikla: įsteigė 1000 eurų prizinį fondą Lengvosios atletikos federacijos rengiamuose varžybose jaunimui, organizuoja tradiciniu tapusį, tarptautinį renginį – „Kauno maratonas“. Taip pat spalio mėnesį Kaune vykusį rausvojo kaspino paramos bėgimą „Pink Run su BENU“ ir rugpjūtį vykusį „Naktinį Orion bėgimą“.