BMX dviratininkė V.Rimšaitė: apie karjeros pradžią, sudėtingą situaciją Lietuvoje ir negyvenamą salą

31-erių metų Vilma Rimšaitė – vienintelė profesionali Lietuvos BMX dviratininkė. Prieš dvejus metus Londono olimpinėse žaidynėse dalyvavusi sportininkė šiuo metu rengiasi artėjančiam pasaulio čempionatui.

Būdama 6 metų pirmą kartą ant BMX dviračio atsisėdusi lietuvė šiais metais jau užėmė ketvirtą vietą Europos Čempionų lygoje, bet Senojo žemyno pirmenybėse jai nepasisekė – pusfinalyje V.Rimšaitė krito ir nepateko į finalą. Sportininkė „Sportas.lt“ pripažino – ši nesėkmė ypatingai skaudi, nes nelaimė įvyko ne dėl jos kaltės, o prastesnis rezultatas gali lemti mažesnį finansavimą kitiems metams.

„Pasivijau trečioje pozicijoje buvusią latvę ir ji pasisuko į mane. Aš jau buvau įsibėgėjusi, negalėjau pakeisti krypties, trenkiausi į ją ir nuvirtau. Todėl ir nepatekau į finalą“, - prisimena V.Rimšaitė.

Lietuvos dviratininkė, duodama interviu, pripažino: „Sportuoti yra dar ir noro ir jėgų, bet jeigu nebepavyks iš to pragyventi, tai teks viską baigti“.

- Kokius tikslus kėlėte sau Europos čempionate?, - „Sportas.lt“ paklausė V.Rimšaitės.

- Tikėjausi patekti į finalą, nes šiame sezone mano tikslai buvo patekti į aštuntuką Europoje ir į šešioliktuką pasaulyje.

- Užėmėte ketvirtą vietą Europos Čempionų lygoje. Ar šis rezultatas tenkino?

- Europos lygoje nedalyvavau visuose etapuose ir tai nebuvo man pačios svarbiausios varžybos. Tai buvo geros treniruotės, ruošiantis Europos čempionatui. Tačiau Europos lygoje sėkesi geriau nei tikėjausi, juolab, kad žiemą pasiruošimas buvo ne pats geriausias dėl oro sąlygų. Čia dalyvavo visos tos pačios sportininkės, kaip Europos čempionate, todėl tai, kad pavyko kelis kartus užkopti ant podiumo, rodo, jog galiu su visomis kovoti.

- Pradedant nuo pat pradžių, kodėl pasirinkote BMX dviračių sportą?

- Visą gyvenimą užsiimu BMX dviračiais, nes tėtis šį sportą pradėjo kultivuoti Lietuvoje. Nuo pat vaikystės buvau labai aktyvi, mokyklose dalyvaudavau „Drasūs, stiprūs, vikrūs“, kvadrato varžybose, esu žaidusi ir tinklinį, ir krepšinį. Gimnazijoje būdavau vienintelė panelė, kurią vaikinai priimdavo į futbolo komandą (šypsosi, - red. past.). Bet nuo pat mažens važinėjau dviračiu, pradėjau treniruotis, atsirado rezultatai, tėtis skatino sportuoti BMX, todėl taip ir likau su šiuo sportu.

- Kaip vertinate sąlygas sportuoti Lietuvoje? Ar yra kokių nors pokyčių bėgant metams?

- Sąlygos nėra geros. Turime Šiauliuose neblogą trasą, bet ji yra jau per lengva, atsibodusi.Trasą reikia kasmet keisti, didinti kalnus, padaryti 8 metrų startą, kuris jau naudojamas svarbiausiose varžybose. Stovyklose pasitreniravus prie tokio starto keletą kartų metuose sunku gauti norimą efektą. Norint prie jo priprasti, reikia bandyti kiekvieną dieną. Labai norėtume, kad Šiauliuose būtų pastatytas 8 m aukščio startas.

- Ar teko girdėti kalbų apie galimus patobulinimus trasoje?

- Prieš olimpines žaidynes buvo daug kalbama apie tai, kad jeigu pateksiu į olimpiadą, tai bus Šauliuose ir naujas startas, ir daug naujovių. Tačiau po olimpinių žaidynių visi pažadai baigėsi. Labai gaila, nes slapčia tikėjausi, kad padidėjus susidomėjimu mūsų sportu, gal Lietuvoje atsiras ir nauja trasa. Štai Vilniuje matau labai didelį potencialą. Prie Balto tilto esančiame riedučių parke visada pilna vaikų. Daug jaunimo nori išbandyti naujas sporto šakas, nori ekstremalių pojūčių. Deja, tada prasideda politika, pinigų skaičiavimai, nors įrengti paprastą trasą nereikia labai didelių lėšų.

- Pati atstovaujate ir Prancūzijos komandai. Kodėl būtent ten?

- Jau anksčiau stovyklaudavome Prancūzijoje, kur geras oras, trasos, pajėgūs sportininkai. Vienas pažįstamas pasiūlė atstovauti šios šalies komandai Prancūzijos taurėje. Kadangi Prancūzijos dviratininkių lygis labai aukštas, pamaniau, kad būtų labai naudinga dalyvauti šiose varžybose ruošiantis svarbiausiems startams. Taip jau ketvirtus metus dalyvauju Prancūzijos taurėje. Tačiau šis sezonas yra paskutinis, nes tampa per sunku visur suspėti.

- Ar matai Lietuvoje talentingų BMX dviratininkų? G.Pabijanskas savo amžiaus grupės Europos čempionate iškovojo sidabrą. Gal ką nors galite papasakoti apie jį?

- Gabrielius yra labai talentingas sportininkas, bet jam jau irgi reikia pradėti dirbti su geriausiais pasaulio treneriais, o tam reikia ir pinigėlių. Dabar yra toks laikas, kai reikia pradėti tikslingai treniruotis, turėti savo atskirą programą. Nesu tikra, ar nuo kitų metų, kai jis pradės lankyti sporto gimnaziją, treneriai padės jam toliau tobulėti.

Svarbiausia yra sąlygos. Jeigu latviai sugeba užsiauginti dvigubą olimpinį čempioną, planetos čempioną, tai kodėl Lietuva negalėtų? Reikia tik sudaryti sąlygas. Kai jos bus, tai atsiras ir talentingų žmonių, kurie jomis pasinaudos.

- Kokios varžybos labiausiai įsiminė jūsų karjeroje?

- Žinoma, kad didžiausias mano laimėjimas buvo patekimas į olimpiadą. Gaila, kad turėjau rankos traumą ir negalėjau parodyti visų galimybių. Į olimpines žaidynes patekti yra labai sunku ir tai yra kiekvieno sportininko karjeros viršūnė.

- Kokius tikslus dabar keliate sau?

- Artimiausias tikslas – pasaulio čempionatas. Ten norėčiau patekti tarp 16 geriausių. Bet labai sunku siekti geriausių rezultatų kai žinai, kad tai lemiamas startas. Spaudimas yra didelis, o pasaulio čempionatas visada yra labai pajėgus. Kol kas apie antrą olimpiadą negalvoju, nes viskas labai greitai gali apsiversti.

- Apie BMX dviračius, vykstančias varžybas sudėtinga rasti informacijos, juolab paprastiems gyventojams. Ar tikrai šis sportas nėra patrauklus?

- Daug kas Lietuvoje sako, kad BMX dviračiai yra nerimtas sportas, bet pažiūrėjus reitingus matome, kad Londono olimpinėse žaidynėse BMX varžybos buvo vienos žiūrimiausių visame pasaulyje, ypač JAV ir Prancūzijoje. Varžybose labai daug veiksmo, atkaklios kovos. Manau, jog žmonėms įdomiau stebėti BMX dviračius negu plento lenktynes, trunkančias 6 valandas. Londone BMX varžybas stebėjo ir pats Davidas Beckhamas, nors tuo metu jis galėjo rinktis iš daugybės sporto šakų. Tai buvo didelis mūsų sporto įvertinimas.

- Tradicinis mūsų paskutinis klausimas. Jeigu galėtumėte pasiimti tris daiktus į negyvenamą salą, kas tai būtų ir kodėl?

- Pasiimčiau maudymosi kostiumėlį, kremą nuo saulės ir peilį. Nors negyvenamoje saloje maudymosi kostiumas nėra būtinas, bet esu gana drovi (šypsosi, - red. past.). O peilis praverčia daugelyje situacijų.