Atėjo laikas nugalėti lietuvišką išdidumą ir natūralizuoti įžaidėją?

Dar 2012 metų pabaigoje, stebėdamas Kauno „Žalgirio“ amerikiečio Ibrahimo Jaabero žaidimą, Tomas Pačėsas pasiūlė Lietuvos rinktinei natūralizuoti įžaidėją.

„Turėtume pasekti Balkanų šalių pavyzdžiu ir natūralizuoti užsienietį įžaidėją“, – komentuodamas „Žalgirio“ mačą Eurolygoje tuomet sakė T.Pačėsas.

Nuo šio pasakymo prabėgo daugiau nei pusantrų metų, tačiau situacija nepasikeitė – padangėje nėra daug žadančių atakų organizatorių, o Manto Kalniečio trauma įžaidėjo problemą išryškino dar labiau.

Portalas Krepsinis.net nagrinėjo temą ir tuomet teiravosi „Žalgiryje“ rungtyniavusio Oliverio Lafayette‘o, ar šis sutiktų tapti lietuviu ir žaisti rinktinėje.

„Jei sulaukčiau kvietimo, žinoma sutikčiau. Jie (lietuviai) – puikūs vyrukai, todėl bet kada su jais žaisčiau kartu“, – tuomet po mačo su Vilniaus „Sakalais“ sakė amerikietis.

Sutapimas, bet O.Lafayette‘as šią vasarą galiausiai gavo europietišką pasą – tapo Kroatijos piliečiu. Tai padidino jo rinkos vertę, kadangi daugelyje Europos šalių jis nėra laikomas legionieriumi, bet ir sustiprino kroatų nacionalinę komandą. Verta pažymėti, kad kroatai turi gilias krepšinio tradicijas, tačiau nepabūgo priimti sprendimą ir natūralizuoti dar vieną žaidėją, kadangi Dontaye Draperis vasarą nusprendė skirti atsistatymui po traumos.

Vilniaus „Lietuvos ryte“ žaidęs amerikietis Ericas Elliotas ir Vilniaus TEO lyderė Katie Douglas bandė gauti Lietuvos pasą, bet nesėkmingai. Neseniai prezidentė Dalia Grybauskaitė pakeitė nusistovėjusią tvarką ir užsienietei sportininkei Isabellai Tobias suteikė Lietuvos pilietybę. Galbūt ją gautų ir krepšininkas? '

Kokia perspektyva?

Pasidairykime po perspektyvius mūsų šalies įžaidėjus. Artimiausia pamaina – 20-mečių rinktinė, kurios nariai, teoriškai, jau galėtų praverti vyrų nacionalinės komandos duris.

Jokūbas Gintvainis ir Lukas Lekavičius dirigavo lietuvių atakoms Europos čempionate, tačiau nežibėjo nei vienas, nei kitas. J.Gintvainis atlikdavo 2,6 rezultatyvaus perdavimo, bet prarasdavo po 2 kamuolius, o L.Lekavičiaus 2,6 tikslaus perdavimo nublankdavo prieš 2,3 klaidos. Beje, krepšinio ekspertai pažymi, jog pajėgaus įžaidėjo trūkumas lėmė tai, kad mūsiškiai pirmenybėse užėmė vos penktąją vietą.

Į Vokietijos antrąją lygą išvykstantis J.Gintvainis turi problemų su nugara ir būtent traumos stabdo jo progresą, nors šis vaikinas atrodė labai daug žadantis. L.Lekavičius yra Kauno „Žalgirio“ sistemos dalis ir galbūt artimiausią sezoną sugebės padaryti kokybinį šuolį. Žvelgiame toliau – 18-mečių rinktinė. Čia geriausiai rezultatyvius perdavimus skirstė... vidurio puolėjas Domantas Sabonis – 3,6 per susitikimą.

Raimundas Žuklevičius atlikdavo 2,6 rezultatyvaus perdavimo, bet prarasdavo 3,1 kamuolio. O tai įžaidėjui – tragiški skaičiai. Margirio Normanto klaidų–perdavimų santykis teigiamas (2,3 prieš 1,5), tačiau nėra itin džiuginantis.

Nors labai anksti prognozuoti, kas gali iššauti iš 16-mečių, bet verta pažiūrėti, kad čia yra Eimantas Stankevičius. 184 cm ūgio įžaidėjas Europos pirmenybėse atlikdavo 3,4 rezultatyvaus perdavimo, bet prarasdavo 3,4 kamuolio.

Kaip sekėsi dabartiniams rinktinės įžaidėjams

Palyginimui pažvelkime, kaip 20-mečių čempionate sekėsi dabartiniams rinktinės atakų organizatoriams Adui Juškevičiui ir Šarūnui Vasiliauskui bei Žygimantui Janavičiui, kuris, pasak Jono Kazlausko, jeigu ne trauma, būtų buvęs vienas rimčiausių pretendentų į dvyliktuką.

2009 metais penktąją poziciją užėmusios Lietuvos komandos gretose A.Juškevičius atlikdavo 2,7 rezultatyvaus perdavimo, bet prarasdavo 2,3 kamuolio. Kukliai atrodė ir Š.Vasiliauskas – 1,4 rezultatyvaus perdavimo ir 1,3 klaidos. Tiesa, tuomet jis žaidė atakuojančio gynėjo pozicijoje. Ž.Janavičius turėjo neigiamą klaidų–perdavimų santykį – 3,4 prieš 3,8. Išeitis

Kad ir kokia Lietuva būtų išdidi ir turinti gilias krepšinio tradicijas, įžaidėjo natūralizacija yra vienintelis greitas būdas išspręsti problemą. Reikia pagalvoti apie tai, kad jeigu pusmetį nežaidęs M.Kalnietis nuspręs kitą vasarą nežaisti rinktinėje, tuomet vėl bus Ž.Janavičius, Š.Vasiliauskas ir A.Juškevičius organizuos nacionalinės komandos atakas. Žinoma, jeigu L.Lekavičius, J.Gintvainis ar Augustas Pečiukevičius nepadarys didžiulio progreso.

Kitu atveju, reikėtų laukti dar trejus–ketverius metus, kol turėtume pajėgų atakų organizatorių. Žinoma, su sąlyga, kad toks atsiras. Natūralizavus amerikietį ir peržengus per savo principus, galima būtų šią spragą uždengti, kol užaugs pajėgus atakų organizatorius.

Šalia kamuolį per aikštę prieš spaudimą mokančio persivaryti įžaidėjo, kuris spinduliuoja ramybe, moka surikiuoti komandą ir pats pataikyti, atsarginis atakų organizatorius jaustųsi patikimiau, kaip kad esant sveikam M.Kalniečiui jautėsi Š.Vasiliauskas.

LKF atstovams reikėtų apsvarstyti galimybę natūralizuoti žaidėją, kuris laikinai išspręstų įžaidėjo problemą. Tik laikinai, nes Lietuvoje tikrai turėsime naują Šarūną Marčiulionį ar Šarūną Jasikevičių.