Klubo legenda A.Kulikauskas: „Žalgiris“ liko mano širdyje

 Šiemet 70-metį švenčiančio „Žalgirio“ komandoje žaidė šimtai futbolininkų, darbavosi dešimtys trenerių. Vieni legendiniame Lietuvos futbolo klube atliko didesnį, kiti – gal tik epizodinį vaidmenį. Bet tuo pačiu kiekvienas prisidėjo prie „Žalgirio“ legendos kūrimo.

1933 m. sausio 10 d. Marijampolėje gimęs Algirdas Kulikauskas Vilniaus meistrų futbolo komandoje debiutavo 1953 m. balandžio 19 d., kai tuometinis „Spartakas“ turėjo pirmą galimybę susigrumti su pajėgiausiomis Sovietų Sąjungos ekipomis Aukščiausioje – A klasėje. Pirmose rungtynėse 17 tūkstančių žiūrovų akivaizdoje 3:1 nugalėjo Maskvos „Torpedo“, prie šios istorinės pergalės prisidėjo ir A.Kulikauskas.  Iš viso elitiniame SSRS futbolo divizione (1953 ir 1960-1962 metais) jis sužaidė 98 rungtynės, dar 258 kartus reprezentacinės Lietuvos komandos garbę gynė žemesnėje – B klasėje.

„Aš niekada nepamiršiu „Žalgirio“, nes jame praleidau 13 metų, buvau treneriu, komandos viršininku. „Žalgiris“ liko mano širdyje, aš sergu už šią komandą ir visada už ją sirgsiu. Su „Žalgiriu“ praėjau visą mokyklą – ne tik futbolo, bet ir gyvenimo. Su šia komanda pamačiau pasaulį, apsilankiau įvairiose šalyse. Tokių dalykų neįmanoma užmiršti“, – teigė šiuo metu Marijampolėje gyvenantis legendinis žalgirietis A.Kulikauskas.

Nuo 1953 iki 1965 m. „Žalgiryje“ žaidęs A.Kulikauskas sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje. „Oro karaliumi“ tituluotas ir puikiu aikštės matymu pasižymėjęs vidurio gynėjas buvo kviečiamas ir į šeštojo dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje dominavusią Maskvos  „Spartako“ ekipą, taip pat žaidė SSRS B klasės ir antrojoje rinktinėse, buvo olimpinės ir pirmosios rinktinių kandidatas.  1997 m. jis buvo išrinktas į visų laikų geriausiųjų Lietuvos futbolininkų simbolinę rinktinę.

Kaip jūsų gyvenime atsirado futbolas? Kada supratote, kad jūsų laukia Vilniaus meistrų komanda?

Futbolu susidomėjau besimokydamas Marijampolės vidurinėje mokykloje. Pirmasis treneris – fizinio lavinimo mokytojas Vytautas Karlikauskas, kuris mane treniravo Marijampolės sporto mokykloje.  Be abejo, futbolą žaisdavome ne tik mokykloje, bet ir kiemuose, gatvėse. Tai ir galima vadinti futbolo karjeros pradžia. Marijampolėje turėjome stiprią komandą, Lietuvoje kovojome dėl aukščiausių vietų. Ten mane ir pastebėjo futbolo specialistai.  Žaidžiau Marijampolės moksleivių rinktinėje ir Respublikos jaunių pirmenybėse iškovojome prizinę vietą. Netrukus sulaukiau kvietimo ir į Lietuvos jaunių-moksleivių rinktinę. 1950 m. su šia rinktine SSRS pirmenybėse užėmėme trečią vietą, o aš buvau išrinktas geriausiu turnyro gynėju. Tada į mane atkreipė dėmesį ir rimti šalies futbolo specialistai, galiausiai mane pas save prisiviliojo Vilniaus „Spartakas“.  Tada komandoje žaidė ir dar keli buvę jaunių rinktinės nariai – Vladas Tučkus, Raimondas Beinoravičius. Iš viso meistrų komandoje atžaidžiau 13 metų – nuo 1953 iki 1965 m. Baigęs žaisti dar kelis metus dirbau komandoje treneriu, o 1976 metais buvau „Žalgirio“ komandos viršininku. Tad mano gyvenime „Žalgiris“ visada vaidino svarbų vaidmenį.

Vilniaus „Spartako“ ekipoje debiutavote 1953 m. ir iš karto patekote į SSRS A klasę. Kokie prisiminimai liko iš to meto?

Esu tikras, kad tas „Spartakas“ buvo viena geriausių visų laikų Lietuvos futbolo komandų. Iš tiesų, tada  turėjome puikų kolektyvą, kuriame išsiskyrė vyresnės kartos futbolo asai – Zenonas Ganusauskas ir Vytautas Saunoris, taip pat broliai Aleksandras ir Juozas Mačiuliai, Romas ir Pranas Liutkevičiai, vartininkai Vladas Tučkus, Algirdas Stelmokas ir kiti.

Futbolas tuo metu buvo aukšto lygio, turėjome daug išskirtinių, talentingų futbolo asmenybių, ko šiais laikais labiausiai ir trūksta. Dabartiniai žaidėjai jiems neprilygsta. Ryškiausias to meto įspūdis – pilni stadionai žmonių. Futbolas tada žmonėms buvo viskas, o futbolininkai buvo kaip dievukai. Atsilygindami žiūrovams mes stengėmės žaisti gražiai, tačiau pagrindinis tikslas – laimėti rungtynes.

Ar nebuvo baugu stoti į kovą su ryškiausiomis to meto sovietinio futbolo žvaigždėmis?

Žaisdamas futbolą aš nieko nebijojau, man visos to meto futbolo žvaigždės nedarė jokio įspūdžio, su visais susitvarkydavau. Kita vertus, labai rimtai žiūrėjau į futbolą, stengiausi daryti viską, kad galėčiau koncentruotis tik šią veiklą. Laikiausi sportinio režimo, nevartojau jokio alkoholio. Tiesa, kai kada tekdavo ir nusižengti savo principams. Neretai po Vilniuje laimėtų rungtynių mane kviesdavo pas save į tribūną Antanas Sniečkus (Lietuvos Komunistų partijos vadovas). Ten būtinai reikėdavo su juo pakelti taurelę, atsisakymų nepriimdavo. Tai čia ir buvo vienintelė išimtis. Tiesa, dar vienais metais komandos gydytojas nusprendė, kad prieš rungtynes reikia visiems išgerti vyno. Tai bent po taurelę futbolininkai išgerdavo eidami į aikštę. Bet aš tokių priemonių nenaudojau.

Be abejo, atmintyje liko ir dvikovų su pajėgiausiomis SSRS ekipomis – Maskvos „Spartaku“, „Dinamo“, „Torpedo“ prisiminimai. Prieš rungtynes su tokiais varžovais ažiotažas buvo milžiniškas, stadione nebuvo nei vienos tuščios vietos. Beje, po sėkmingo pasirodymo Vilniaus meistrų komandoje sulaukiau pasiūlymo persikelti į Maskvą ir apsivilkti šio miesto „Spartako“ aprangą. Futbolininkai gyveno klubo bazėje Tarasovkoje, sąlygos buvo labai geros, atlyginimai – dideli. Kartu su Maskvos spartakiečiais pirmą kartą išvykau į užsienį, lankėmės Indonezijoje, žaidėme su tos šalies futbolo komandomis. Pamenu, kad buvo labai karšta, tvanku, bet mums gerai sekėsi, laimėjome visas rungtynes.

Kodėl nepasilikote Maskvoje?

Neslėpsiu, man daug kas priekaištavo, kad būdamas lietuviu žaidžiu Maskvoje. Tad galiausiai grįžau į Vilnių. Tiesą sakant, aš ir pats norėjau žaisti Lietuvoje, už savo šalies komandą. Geriausiais savo karjeros metais  buvau tikrai labai populiarus, dėl manęs varžėsi aukščiausios SSRS lygos klubai, siūlė geras finansines sąlygas. Buvau kviečiamas ir į SSRS rinktines, pirmasis iš visų Lietuvos futbolininkų išmėginau jėgas ir pirmoje SSRS rinktinėje.

1965 m. SSRS B klasės pirmenybėse sužaidėte net 41 rungtynes, o kitą sezoną pradėjote jau „Žalgirio“ trenerių kolektyve. Kodėl nusprendėte baigti futbolininko karjerą?

Tuo metu man buvo 32 metai, pagal to meto standartus – solidus amžius. Tikrai dar galėjau žaisti toliau. Ir žaidžiau, net iki 43 metų, bet tik Lietuvos čempionate. O su meistrų komanda nusprendžiau atsisveikinti. Tuo metu „Žalgiryje“ pasikeitė futbolininkų kartos, į komandą atėjo jauni, perspektyvūs žaidėjai. Galvojau, kad būdamas treneriu geriau padėsiu jiems atsiskleisti. Man tas virsmas iš futbolininko į trenerį nebuvo sunkus. Nebuvau naujokas, žinojau, kaip reikia dirbti, Maskvoje ir Kijeve lankiau trenerių kursus. O labiausiai trenerio darbe man padėjo futbolininko patirtis

1966 metais „Žalgiris“ liko per žingsnį nuo patekimo į SSRS A klasę. Ko pritrūko komandai?

Man atrodo, kad buvome verti A klasės. Bet tuo metu labai daug priklausydavo nuo teisėjų. Manau, kad tik jų dėka mes ir likome už borto. Ne paslaptis, kad tais laikais teisėjai  gaudavo tam tikrą „paramą“ iš kai kurių komandų, ir būtent tas komandas palaikydavo. Pamenu, kai žaidžiant Donecke teisėjai neįskaitė net kelių mūsų įvarčių. Tai nuošalė, tai dar kažkas. Matėme, kad mums paprasčiausiai neleis laimėti.

Minėjote, kad futbolą aktyviai žaidėte iki 43 metų. Panašu, kad traumos jūsų karjerai nekliudė?

Visko buvo, bet viską atlaikiau. Kol buvau jaunas, man niekas nekenkdavo, pasekmes pajutau daug vėliau. Per rungtynes Charkove patyriau labai rimtą galvos traumą, buvau praradęs sąmonę, po to suprastėjo regėjimas, nepadėjo ir gydymas. Teko ir kelias kelių operacijas iškęsti, o dabar rimčiausia problema – širdies stimuliatorius. Jau kartą keičiau, bet matau, kad artimiausiu metu ir vėl reikės keisti.

Kita vertus, tai yra kaina, kurią tenka mokėti. Mano nueitas kelias futbole buvo sudėtingas, bet pasiekiau aukščiausias viršūnes. Žaidimas SSRS pirmoje ir olimpinėje rinktinėse yra geriausias to įvertinimas. Nors šiuo metu kiek nutolau nuo futbolo, bet vis dar juo domiuosi, žiūriu Lietuvos rinktinės ir geriausių šalies futbolo klubų rungtynes. Reikia pasakyti, kad talento prasme dabartiniai žaidėjai neprilygsta mano kartos futbolininkams. Nors dabar yra aibė įvairiausių futbolo mokyklų, bet jų parengiamas produktas yra nekokybiškas. Anksčiau pas mus komandoje žaidė tik geriausi Lietuvos futbolininkai, atlaikę žiaurią konkurenciją. O dabar paprasčiausiai nėra jokio pasirinkimo. Tai rodo ir rinktinės žaidimas, kuris, atvirai sakant, labai silpnas.

Ką reikėtų daryti, kad padėtis pasikeistų?

Reikia atsigręžti į vaikus. Futbolas Lietuvoje nuo seno buvo mėgiamas, plačiai kultivuojamas. Kai baigęs futbolininko karjerą pradėjau dirbti Respublikinėje Lietuvos vaikų ir jaunių sporto mokykloje, pasirūpinau, kad Panevėžyje būtų įsteigtas sporto internatas, ten užaugo kelios kartos geriausių futbolininkų. Ten buvo telkiami geriausi, perspektyviausi jaunieji  futbolininkai iš visos Lietuvos. Baigę mokyklą jie iš karto patekdavo į meistrų komandas. Kodėl? Nes buvo gerai treniruoti ir tinkamai pasiruošę. Aš važinėjau po visą Lietuvą, stebėdavai vaikus, jų trenerius, viską žinojau kas, kur ir kaip. Beje, anksčiau ir treneriai kitaip dirbo, gal buvo labiau atsidavę savo darbui, o ne tik norėjo kuo daugiau užsidirbti pinigų. Su treneriais nuolat bendravau, tardavomės, planuodavome treniruočių programas. Buvome suformavę solidžią futbolo piramidę ir tai davė labai gražius vaisius. Manau, kad ši patirtis praverstų ir dabartiniais laikais.