Įspūdingos išlaidos, kinas su švilpaujančiomis kišenėmis ir amerikietiški grobuonys – kas iš tiesų dedasi su „Milan“? straipsnis (2)
Leonardo Bonucci | Scanpix nuotr.
Nuo to laiko, kai pernai įsigaliojo naujoji „Premier“ lygos televizijos sutartis, futbolo transferų rinka pasikeitė visiems laikams. Išlikimas Anglijos aukščiausiame divizione tapo dešimčių, gal net šimtų milijonų svarų vertu klausimu, o „Premier“ lygos vidutiniokai dabar lengva ranka naujiems žaidėjams gali sau leisti už žaidėjus mokėti aštuonženkles sumas.
30 ar 40 milijonų svarų kainuojantys futbolininkai jau nieko nebestebina – nebestebina ir tai, kad vargstantys ir galą su galu bandantys sudurti Ispanijos, Prancūzijos ar Italijos klubai finansiškai nebegali konkuruoti net su „Premier“ lygos autsaideriais.
Tačiau status quo šią vasarą išmušė Kinijos investuotojo Li Yonghongo įsigytas „Milan“. Franckas Kessie, Andre Silva, Ricardo Rodriguezas, Andrea Conti, Matteo Mussachio, Hakanas Calhanoglu, Lucasas Biglia bei vyšnia ant torto – vienas geriausių pasaulio gynėjų Leonardo Bonucci. Tokie vardai per pastaruosius porą mėnesių prisijungė prie miegančio Italijos futbolo giganto.
Dauguma futbolo fanų paskelbė – „Milan“ grįžo. Tačiau situacija yra daug labiau komplikuota, nei gali pasirodyti iš šalies.
Kinas ar amerikiečiai?
Italijos futbolas paskutinįjį praėjusio amžiaus dešimtmetį išgyveno aukso amžių – lyga tiesiog lūžo nuo pasaulinių superžvaigždžių, klubai taškėsi pinigais, o „Channel 4“ kanalu rodoma kultinė laida „Football Italia“ bei „Serie A“ pirmenybės Anglijoje buvo kone populiaresnės nei „Premier“ lyga.
Tačiau visiems burbulams lemta anksčiau ar vėliau sprogti. Turbūt simboliška, kad Italijos klubinis futbolas tikrąjį savo krytį iš sosto pradėjo 2002 metais, kai „Channel 4“ nusprendė nutraukti „Football Italia“ programą. Tai buvo ženklas, kad anglai pagaliau savo darže patys gamina patraukliausią produktą, o į svetimą sodą dairytis nebėra prasmės.
Nuo 2002 m. iki dabar kone visos Italijos komandos susidūrė su finansinėmis bėdomis. Be garsiausių egzempliorių „Lazio“ ir „Parma“, bei bankrutavusių „Napoli“ ir „Fiorentina“, pražūtin dingo ko gero dešimtys anksčiau aukščiausiuose divizionuose žaidusių futbolo klubų. „Inter“, „Milan“ ar „Roma“ ilgus metus kentėjo bei vis dar tebekenčia dėl finansinio nepritekliaus.
Žinant, kad per pastarąjį dešimtmetį griuvo ar bent jau klupo kone visi šalies klubai, dabartinė „Milan“ situacija kai kuriuose futbolo gerbėjų sluoksniuose ėmė kelti abejonių.
Situacija „Milan“ klube šiuo metu rodosi esanti puiki. Atėjo naujas investuotojas iš Kinijos, turintis kilnų tikslą – prikelti miegantį Europos futbolo gigantą. Šiam kilniam tikslui jis pasiruošęs išleisti šimtus milijonų eurų. Sakote, kur problema? Problema paprasta – beveik nėra abejonių, kad formalus „Milan“ savininkas Li Yonghongas pinigų neturi. Tolesnė straipsnio dalis bus skirta tiems, kurių toks banalus atsakymas netenkina.
„Milan“ pardavimas Li Yonghongui buvo itin sudėtingas procesas. Silvio Berlusconi ir jo kompanija „Fininvest“ dėl „Milan“ pardavimo Li Yonghongui susitarė dar pernai metų rugpjūtį. Tačiau sandorio užbaigimas niekaip neįvyko, Li Yonghongas nuolat vėlavo su įmokų terminais, o savininkų pasikeitimas atrodė pakibęs ant plauko. Ir čia priėjo JAV rizikos turto fondas „Elliott Management“.
Naują bendrovę Liuksemburge „Rossoneri Sport Investment Lux“ įkūręs Li Yonghongas paėmė 300 mln. eurų vertės paskolą iš minėtojo fondo bei tokiu būdu užbaigė „Milan“ įsigijimą. Paskolos palūkanos siekia 11,5 proc. Grąžinimo terminas – 2018 m. spalio mėnuo. Jei iki to laiko Li Yonghongas „Elliott Management“ pinigų negrąžins, amerikiečiai taps naujaisiais „Milan“ savininkais.
„Rizika“ šiuo atveju yra per lengvas žodis – tai yra visko statymas ant kortos žinant, kad sėkmės tikimybė yra labai nedidelė. Verta pabrėžti, kad nėra jokių abejonių, jog pilnateisiu savininku tapęs „Elliott Management“ Li Yonghongo pradėto „Milan“ grąžinimo į viršūnę plano netęs.
Kas bendro tarp „Milan“ ir Argentinos?
„Elliott Management“ dar yra apibūdinamas kaip grobuoniškas fondas (angl. vulture fund). Jau vien fondo apibūdinimas skamba grėsmingai. Dar grėsmingiau „Milan“ klubui skamba jo veiklos pobūdis – „Elliott“ kone išskirtinai investuoja į bankrutuojančias ar finansinio kracho link einančias kompanijas.
Futbolo klubas apskritai yra keista ir itin neįprasta investicija turto fondui – tokie turto fondai kaip „Elliott Management“ egzistuoja tam, kad generuotų pelną. Savo ruožtu didieji futbolo klubai pelningi būna ne visada. Net tokie klubai kaip Madrido „Real“, „Barcelona“ ar „Manchester United“ pastaruoju metu generuoja finansiniame pasaulyje labai kuklius, apie keliasdešimt milijonų eurų siekiančius metinius pelno rodiklius. Per S. Berlusconi erą Milane, klubas vos tris metus buvo pelningas. Palyginimui, tokia kompanija kaip „adidas“ vien per pirmąjį šių metų ketvirtį generavo 455 mln. eurų pelną.
Vienintelis būdas, kaip „Elliott Management“ galėtų pasipelnyti iš „Milan“, yra masinis klubo turto išpardavimas. Sunku abejoti, kad fondas tokių veiksmų imtis galėtų.
Bene garsiausia „Elliott Management“ istorija yra susijusi su Argentina. Finansinę krizę išgyvenusi šalis 2001 m. paskelbė nebegalinti išmokėti didžiosios dalies viešosios skolos. Prieš tai, „Elliott Management“ už maždaug 117 mln. dolerių įsigijo bankrutuojančios Argentinos skolos obligacijų, kurių nominali vertė siekė 617 mln. dolerių.
93 proc. skolų išmokėti nebegalėjusios Argentinos kreditorių galiausiai nusileido bei sutiko atgauti tik 30 proc. savo skolos. Tačiau likę, kurių tarpe buvo ir „Elliott“, nepasidavė bei šaliai daugiau nei dešimtmetį taikė spaudimą tampydami ją po teismus, bei kitais, dar gudresniais ir labiau akiplėšiškais būdais.
2012 m. Argentinos laivui su daugiau nei 250 įgulos narių sustojus prie Ganos uosto Temos, „Elliott Management“ įtikino Ganos teismą šį laivą konfiskuoti. Fondas teigė, kad laivas priklauso jiems, ir nors laivo vertė buvo labai maža, palyginti su Argentinos skola „Elliott Management“, spaudimo taktika atsipirko. Argentina galiausiai sutiko sumokėti 2,4 mlrd. dolerių kompensaciją – tokiu būdu „Elliott Management“ ir iš taip ne pačios turtingiausios pasaulio šalies išgręžė daugiau nei 2 mlrd. dolerių pelną.
Galima neabejoti – „Elliott Management“ turto fondui nesvetimos įvairios spaudimo taktikos. Fondas yra įrodęs savo sugebėjimą gauti tai, ko jis nori. Nuo įkūrimo 1977 m., „Elliott“ bei fondo vadovas Paulas Singeris savo investuotojams kasmet pasiekia vidutiniškai 13,5 proc. siekiančią investicijų grąžą.
Kokie „Milan“ šansai išvengti perėjimo į „Elliott“ rankas?
Trumpai tariant – situacija sudėtinga. Tam reikia arba utopinių finansinių projekcijų įgyvendinimo, arba kokios nors kitos schemos. Sutartis su „Elliott Management“ numato ne tik gigantiškas palūkanas, tačiau ir tai, kad paskola privalo būti grąžinta viena vienintele įmoka.
Tiesą pasakius, net iki skolos atidavimo termino pabaigos likus daugiau nei metams, sunku pasakyti, kas yra tikrieji „Milan“ savininkai. „Elliott Management“ šiuo metu neturi jokio žodžio atliekant „Milan“ transferus, tačiau klubo valdyba kas du mėnesius privalo turto fondui teikti ataskaitas apie klubo finansinę būklę.
Savininko klausimu abejojo ir agentas Mino Raiola, kuris teigė po kontakto su klubo vadovybe nesuvokiantis, kam iš tikrųjų priklauso „Milan“. Li Yonghongo turtu bei klubo perėmimo motyvais abejojo ir ne vienas artimus kontaktus su „Milan“ turintis žurnalistas.
Naujoji „Milan“ valdyba teigia skolas išmokėsianti dėka padidėjusių pajamų srautų, kurie iš esmės turėtų padidėti Kinijos rinkoje. Tačiau tam, kad „Milan“ pasiektų savo tikslus Kinijoje, jiems reikia ne tik aplenkti, tačiau ir gerokai atitrūkti nuo „Real“ ar „Barcelona“, t.y. komandų, kurios rinkoje turi ne vienerių metų įdirbį bei savo gretose gali pasigirti tokiais žaidėjais kaip Cristiano Ronaldo, Lionelis Messi ar Neymaras. Planas – itin ambicingas. Be to, nepanašu, kad jo sėkme tikėtų ir UEFA.
Bene realiausias būdas išvengti „Milan“ perėjimo į „Elliott“ rankas yra skolos refinansavimas. Pasak gandų, tą daryti galėtų JAV investicinis bankas „Goldman Sachs“, neseniai analogišką pagalbą suteikęs taip pat skolų kamuojamam „Roma“ klubui. Skolos refinansavimas gal ir išgelbėtų klubą nuo grobuoniško fondo, tačiau tokiu būdu „Milan“ finansinis burbulas toliau pūstųsi.
Nepaisant įspūdingų pirkinių, „Milan“ finansinė padėtis šiuo metu atrodo labai kebli. Li Yonghongui reikia greitų ir efektyvių sprendimų, norint išvengti užburto rato apsisukimo bei klubo sugrįžimo į padėtį, kurioje jis buvo pastaruosius penketą metų.
