Paskutinis P.Lahmo interviu dar žaidžiant futbolą: „Tiesiog norėčiau, kad mane fanai prisimintų kaip gerą futbolininką“

Miuncheno „Bayern“ kapitonas Philippas Lahmas šeštadienį sužais paskutines savo rungtynes už „Bayern“ klubą ir po jų kabins savo futbolo batelius ant vinies.

33-ejų metų vokietis, kuris 2014 metais su Vokietijos rinktine tapo pasaulio čempionu, už „Bayern“ sužaidė daugiau nei 500 rungtynių. Per savo karjerą P.Lahmas trumpam buvo paskolintas „Stuttgart“ klubui, o toliau visą laiką gynė Miuncheno ekipos garbę.

Net 105 mačus (klubo rekordas) Čempionų lygoje sužaidęs P.Lahmas taip pat yra vienas „švariausių“ gynėjų istorijoje. Per 12 metų ir 331 mačą P.Lahmas „Bundesliga“ čempionate nebuvo praleidęs nei vieno mačo dėl diskvalifikacijos. Iš viso futbolininkas išvydo vos 20 geltonų kortelių, o vidutiniškai prasižengdavo tik kas 168 minutes.

Prieš paskutinį karjeros mačą su „Freiburg“, P.Lahmą pakalbino „Bayern“ klubo žurnalistai. Vokietis atskleidė, kad treneriu jis būti tikrai neketina ir baigęs karjerą plės savo verslą bei užsiims labdaringa veikla.

P.Lahmas papasakojo apie savo karjerą, kokius mačus labiausiai prisimena ir ko labiausiai nekenčia. Nustebsite, nes tai yra spagečiai su Bolonijos padažu!

P.Lahmo interviu:

Philippai, ką veikis liepos 4 dieną?

„Net nežinau. Bet žinau tikrai, kur tą dieną nebūsiu: Sabenerio gatvėje, kur yra mūsų treniruočių centras“.

Šeštadienį tavo karjera pasibaigs. Kaip spontaniškai priėmė šį sprendimą ir kada tai padarei?

„Tai nebuvo sprendimas, kurį priėmiau per naktį. Tai prireikė ilgo laiko tarpo. Aš visada žiūriu ar vis dar galiu žaisti aukščiausiame lygyje. Būtent taip ir supratau. Karjerą nacionalinėje rinktinėje baigiau pajutęs, kad atėjo laikas pasitraukti. Su klubu įvyko tas pats“.

Kaip tai pajautei?

„Tai mažos detalės. Tačiau tu pastebi, kad tau darosi sunkiau žaisti rungtynėse, kurios vyksta savaitės viduryje ir sunkiau atsigauti iki kito mačo. Atsikelti rytais po rungtynių taip pat nebūna taip lengva, kaip anksčiau. Visą tai tu pastebi ir pajauti. Aš esu šios komandos kapitonas, todėl noriu, kad kiekvieną dieną treniruotėse visi žaidėjai matytų, kad atiduodu visą 100 % jėgų, bet paskutiniu metu aš pats pajaučiau, kad to padaryti negaliu. Pavyzdžiui, aš esu ambicingas žmogus ir net treniruotėse norėdavau laimėti visas rungtynes, o kai jas pralaimėdavau, būdavau labai susierzinęs. Tačiau dabar taip nėra ir man tai buvo ženklas, kad viskas juda ne ta linkme“.

Tu sakei, kad per paskutinius mėnesius nori žaisti be įtampos. Kaip tai pavyko?

„Taip, per paskutines tris savaites tai buvo tikrai įmanoma. Žinoma, būtų buvę smagu karjerą baigti Čempionų lygos finalu ar Vokietijos taurės finalu, bet iš kitos pusės, per tas paskutines savaites nebuvo jokio spaudimo. „Bundesliga“ titulą mes užsitikrinome jau 31-ajame ture, todėl per likusį laiką galėjome mėgautis treniruotėmis ir rungtynėmis. Visi buvo labiau atsipalaidavę ir savo karjeros pabaiga galėjausi pasimėgauti“.

Ar jau dabar gali pasakyti, ko pasiilgsi, baigęs karjerą?

„Vieno dalyko tikrai pasiilgsiu – kiekviena dieną būti su savo komanda. Čia būna unikali atmosfera. Aš pasiilgsiu klubo trenerių ir darbuotojų bei visos komandos. Nuo 5 metų esu pripratęs būti komandoje, todėl to aš tikrai pasiilgsiu. Taip pat pokštų ir paerzinimų komandos rūbinėje. Tuo aš visada mėgavausi“

Ar klubo mentalitetą ketini naudoti ir kitame savo gyvenimo etape?

„Manau, kad tai dariau visą savo karjerą. Kai žiūriu į komandas, kuriose žaidžiau, tai visada būdavo puikios ekipos ir jos visada dirbdavo kartu. Taip pat yra versle, kuriuo aš užsiimu. Man patinka turėti komanda ir su ja kartu dirbti sėkmingai. Žinoma, visada bus trintis, bet tai yra visiškai normalu ir to tau reikia. Tačiau svarbiausia dirbti kartu, nes padeda išryškinti tavo stipriąsias puses ir paslėpti silpnąsias. Visada turėjau tokį mentalitetą ir iš futbolo jį su savimi nusinešiu į kitas sritis“.

Ką planuoji veikti po to? Ar turėsi užsiimti nauja veikla, kad negalvotum apie futbolą?

„Dar pamatysime. Aš laukiu tokių dalykų, kaip pusryčių su savo šeima savaitgaliais ar tiesiog pradėti dieną su ja. Tai tokie dalykai, kurių futbolininkai dažnai negauna patirti dėl įvairių kelionių ar atsigavimo treniruočių. Žiūrėsiu, kaip mano gyvenimas klostysis toliau. Tačiau iš pradžių su savo šeima aš vyksiu atostogauti ir tiesiog gyventi šia akimirka. Po to vieną dieną aš nuspręsiu, kaip pradėsiu savo naują gyvenimo etapą. Tada iš lėto atsiras vis daugiau veiklos. Yra tiek daug dalykų, kurių aš noriu išmokti ar prie jų prisidėti, nesvarbu ar tai būtų marketingas, ar skaitmenizacija ar pardavimai. Ateityje tai užims daug daugiau mano laiko nei dabar. Viena iš priežasčių, kodėl aš įsitraukiau į verslą, buvo ta, kad staiga supratau, jog baigęs karjerą aš nežinosiu ką daryti, dėl to nusprendžiau, kad noriu veikti kažką naudingo. Taip pat turėsiu daugiau laiko savo labdarų organizacijoms“.

Ar jau turi paskyręs kambarį, savo atsiminimams?

„Taip, turiu mažą kambarį, kuriame yra visi mano karjeros prisiminimai – aprangos, medaliai, kelios nuotraukos, keli futbolo bateliai. Šiek tiek keista, kad viską rinkti pradėjau tik po savo sūnaus gimimo. Turbūt, kai turi vaiką, pradedi labiau saugoti įvairius daiktus ir juos pasilieki“.

Kokius marškinėlius turi savo kolekcijoje? Ar yra tau labai vertingų?

„Turių aprangų iš rungtynių, kurios mano yra svarbios ar ypatingos, bet taip pat yra ir kitų žaidėjų aprangų. Taip pat esu susiuvęs kelias aprangas ir padaręs kėdžių apmušalus tam kambariui. Ant kėdžių yra tokių žaidėjų kaip Andi Ottlo, Basti Schweinsteigerio, Thomaso Mullerio, Manuelio Neuero pavardės. Taip pat tokių futbolininkų kaip Andrea Pirlo ir Gigi Buffono, prieš kuriuos per savo karjerą žaidžiau palyginus tikrai daug. Sakyčiau, kad tai visai nemažai marškinėlių, kaip dvejoms kėdėms“.

Kieno marškinėliai yra ant sėdimos vietos?

„Neatskleisiu to!” (garsiai juokiasi, – aut. pastaba).

Ar be didžiųjų finalų, yra rungtynių, kurias visada prisiminsi dėl tam tikrų priežasčių?

„Dažnai aš pagalvoju apie savo pirmąjį titulą, 2001 metais iškovotą U-19 titulą. Žaisdami prieš Lėverkuzeno „Bayer“ mes buvome visiški autsaideriai, bet laimėjome rungtynes 3-2 ir tapo U-19 Vokietijos čempionais. Tai buvo ypatinga pergalė ir titulas. Taip pat gerai atsimenu savo pirmą Čempionų lygos mačą už „Bayern“ klubą 2002 metų lapkritį prieš „Lens“. Tai taip pat buvo mano debiutas pagrindinėje komandoje. Į aikštę žengiau vietoje Markuso Feulnerio mačo pabaigoje ir net spėjau paliesti kamuolį. Tai buvo fantastiška. Galėčiau išvardinti ir daugiau: Čempionų lygos rungtynės su „Manchester United“ klubu už „Stuttgart“ klubą. Tas rungtynes aš pradėjau startinėje sudėtyje ir mes laimėjome 2-1. Žinoma, taip pat nepamiršiu savo debiuto Vokietijos rinktinėje. 2004 metų vasarį futbolą profesionaliai žaidžiau pusantrų metų ir tada buvau pakviestas į nacionalinę rinktinę ir rungtynes pradėjau startinėje sudėtyje. Galėčiau išvardinti dar daug rungtynių...“.

Dirbai su tiek daug žaidėjų ir trenerių per savo karjerą. Kas tau paliko didžiausią įspdūdį?

Lahm: „Kiekvienas komandos draugas ir treneris tau palieka kažkokį įspūdį ir ne visada jis būna pozityvus. Kartais tu net pagalvoti, kad tokiu tikrai nebūsi. Man jau 33-eji ir per savo karjerą aš patyriau tiek daug, kad šią patirtį tikrai galėsiu panaudoti tolimesniame gyvenime. Sutikau tiek daug įdomių žmonių – ir ne tik futbolo pasaulyje – apie kuriuos kiti galėtų tik pasvajoti“.

Ar yra kokių nors sprendimų, kurių gailiesi?

„Dabar jau negalėčiau nieko pakeisti, bet aš visada stengiausi pasielgti geriausiai, kaip galėdavau. Visi sprendimai, kuriuos priėmiau, tuo metu buvo geriausi“.

Kokios buvo pačios sudėtingiausios situacijos, su kuriomis turėjau susitvarkyti kaip kapitonas?

„Buvo dvi kritinės akimirkos. Viena iš jų – 2012 metais pralaimėtas Čempionų lygos finalas. Po jo buvo labai sunku sugrąžinti komandai pasitikėjimą savimi. 2013 metais, kai laimėjome visus tris titulus, situacija buvo visiškai priešinga. Po trenerio pasikeitimo buvo svarbu palaikyti Pepą ir visiems buvo aišku, kad pokyčiai yra būtini, jei norime toliau laimėti titulų. Tačiau taip pat nebuvo lengva įtikinti komandą keistis“.

Puiki karjera reikalauja daug aukų. Kokios aukos tau buvo skaudžiausios?

„Ypatingos šventės, kaip gimtadieniai ar vestuvės, į kurias aš vykti negalėdavau ir mano žmona ten turėjo eiti viena. Blogiausia būdavo tada, kai mano draugai iš anksto kažką suplanuoja, kad suderintų su mano sezonu, bet tada paskutinę minutę kažkas pasikeičia. Tai man visada būdavo skaudu“.

Ar per 20 metų karjerą aukščiausiame lygyje, yra tokių dalykų, kurių negali pakęsti?

„Spagečiai su Bolonijos padažu! Kalbu labai rimtai. Neįtikėtina, kiek kaip smarkiai pasikeitė maistas, nes prieš kelis metus dar viskas dar buvo vienoda: makaronai su pomidorų arba Bolonijos padažu, šiek tiek mėsos ir žalių salotų – tai buvo viskas. Nebuvo daug pasirinkimo. Mano žmona žino, kad kai esu namuose, ten negali būti jokių spagečių su Bolonijos padažu (juokiasi, - aut. pastaba). Tačiau galbūt po daug metų aš galėsiu vėl sugrįžti prie šio patiekalo“.

Fanai greitai jau nematys klasikinio „Bayern“ žaidimo elemento: Arjenas Robbenas turi kamuolį krašte, kerta į aikštę vidurį...

„...ir tada lėtas ir senas vyrukas prabėga iš galo, norėdamas kamuolio! (juokiasi, - aut. pastaba).

Ar bent suvoki, kiek kartų tu prabėgdavai už Arjeno nugaros ir kiek kilometrų nubėgai „veltui“?

„Norėčiau pamatyti tokią statistiką! Bet dabar juokus į šalį. Akivaizdu, kad tai darėme daug metų ir labai gerai nugludinome šį veiksmą. Kuo ilgiau žaidi kartu, tuo geriau supranti kitų žaidėjų judėjimą. Taip buvo su Francku Ribery kairėje, o paskutiniu metu su Arjenu dešinėje. Abu jie su laiku išmoko suprasti, kada ir kur aš jiems prabėgsiu už nugaros“.

Per klubo istoriją daug žaidėjų būdavo garsiai giriami fanų. Kaip tau to pavyko išvengti?

„Tai man niekada nebuvo problema. Akivaizdu, kad žmonės į stadionus ateina pamatyti futbolo spektaklio, o ne nuobodžių lygiųjų 0-0 be jokių klaidų. Ateityje aš atvyksiu į „Allianz Arena“ kaip fanas ir norėčiau pamatyti daug veiksmo, todėl man atrodo visiškai normalu, kad fanai labiau giria puolėjus, o ne gynėjus, nes būtent puolėjai kurią tą veiksmą aikštėje. Tačiau kiekvieną kartą kalbėdamas su fanais aš jaučiau jų pagarbą ir man tai buvo svarbu. Pirmos rungtynės, kurias žaidžiau po savo pranešimo apie karjeros pabaigą, buvo vasarį prieš „Ingolstadt“. Tada aš pastebėjau, kad fanai garsiai šaukia mano vardą. Negaliu jums apibūdinti, koks laimingas ir dėkingas jiems tada buvau. Aš tiesiog norėčiau, kad mane fanai prisimintų kaip gerą futbolininką, tik tiek“.

Ar tikrai gali patvirtinti, kad nebūsi treneris?

„Nežinau kas bus po dešimties metų, bet šiuo metu aš to neįsivaizduoju. Negaliu jums pasakyti, ar norėčiau tapti treneriu, bet man atrodo, kad tai yra ne man“.