Smirnovų dinastijos sūnėnas: „Kai visi dėdės kovotojai – kitoks kelias neįmanomas“ (1)

 Dvidešimt vienerių Tomas Smirnovas praėjusį savaitgalį Pakruojyje pirmą kartą per savo karjerą triumfavo graplingo turnyro absoliučioje įskaitoje. Neįtikėtiną pergalę jam garantavo atliktas skausmingas veiksmas vienai didžiausių graplingo žvaigždžių – Sergejui Grečicho. Šis laimėjimas garsios kovotojų dinastijos jauniausiam atstovui garantavo ir šuolį geriausių Lietuvos graplingo imtynininkų reitinge.

„Iki pergalės ėjau palaipsniui. Iš pradžių kovodavau dėl medalių, vėliau dėl savo svorio kategorijos nugalėtojo titulo, o dabar atėjo laikas ir pergalei absoliučios įskaitos turnyre“, - sakė sostinės „Smauglio“ klube besitreniruojantis T.Smirnovas.

Dėl patirtos mini traumos kovotojas atsisakė dalyvauti savo svorio kategorijos turnyre, tuo pačiu visas jėgas skirdamas absoliučios įskaitos turnyrui.

„Planas pasiteisino (šypsosi). Iš tikro, jei būčiau kovojęs ir su savo svorio kategorijos dalyviais, turbūt tokio krūvio būčiau neatlaikęs, o dabar pasiruošiau maksimaliai gerai tiek fiziškai, tiek psichologiškai ir padariau tai, ką reikia. Viskas priklauso nuo darbo. Kiek jo įdėsi – tokį ir rezultatą turėsi“, - pasakojo Pakruojo atvirojo graplingo imtynių čempionato absoliutus nugalėtojas.

Tomai, jūs savo karjerą pradėjote Kaune, o vėliau persikėlėte į Vilnių. Kas lėmė tokias permainas?

Pagrindinė priežastis – Vilniuje žymiai didesnės galimybės. Pasitaikė proga ir ja pasinaudojau. Aišku, iš pradžių buvo sunkoka, bet po truputį pripratau. Nauja aplinka, nauji treneriai, naujas kolektyvas, nauji draugai. Be to, Kaune aš treniravausi dziudo, o persikėlęs į Vilnių – graplingą.

Sakykite, ar užaugęs tokioje aplinkoje, turiu omeny kovotojus Smirnovus, įmanoma gyvenime užsiimti ne kovos menais, o kažkuo kitu?

Tikrai ne (šypsosi). Kai buvau dar mažiukas, dėdės skatindavo sportuoti. O aš per daug nesipriešindavau, nes man patikdavo. Mama netgi sakydavo, kad dar būdamas jos pilve labai spardydavausi (šypsosi).

Šiaip, visada savyje mačiau kovotoją, o dar vėliau trenerį. Visada to norėjau ir nuosekliai siekiau. Kai visi dėdės kovotojai – kitoks kelias neįmanomas.

Grįžkime prie paskutiniojo turnyro. Finale nugalėtoje jums puikiai pažįstamą komandos draugą Sergejų Grečicho. Jūsų nuomone, kova su puikiai pažįstamu kovotoju turi daugiau pliusų ar minusų?

Sakyčiau, yra ir to, ir to. Tačiau man labiau patinka varžytis su tais priešininkais, kurių aš nepažįstu. Tarkime, su Sergejumi kuo puikiausiai žinome vienas kito stipriąsias ir silpnąsias puses. Jis gerai „laužo kojas“, tad turėjau neleisti jam net pagalvoti apie tai.

Sergejui esu du kartus pralaimėjęs, tad pagalvojau, kad užteks – laikas pakeisti istoriją. Ir man pasisekė, pergalę iškovojau skausmingu veiksmu.

Grįžtant prie jūsų klausimo, tai pusfinalyje kovojau su žymiai už save sunkesniu kauniečiu, kurio stipriųjų pusių nežinojau, o jį buvau matęs tik prieš tai vykusioje kovoje su Viktoru Tamoševičiumi.

Tokiais atvejais gali daryti tai, ką esi suplanavęs. Skirtingai, nei tada, kai pažįsti varžovą. Buvau nusistatęs nesistumdyti, geriau eiti į puolimą, užšokau ant rankos ir užlaužiau.