Atviras S.Stankevičiaus atsisveikinimas: „Aš įsitikinęs, kad „Žalgiris“ jau pasiruošęs žengti žingsnį į istoriją“

 Praėjusį sezoną FK „Žalgiryje“ pradėjęs, o vėliau Kroatijos HNK „Šibenik“ komandai išnuomotas Simonas Stankevičius šiais metais vėl rungtyniaus užsienyje. 21-erių metų puolėją iš Lietuvos čempiono įsigijo „Mjondalen“ ekipa.

Antrame pagal pajėgumą Norvegijos divizione rungtyniaujanti komanda netruko įsitikinti S.Stankevičiaus galimybėmis ir netrukus pasiūlė lietuviui sutartį, po kurios šis įgavo kiek išsekusio pasitikėjimo savo jėgomis. Lietuvis jau nekantriai laukia stovyklos Ispanijoje ir balandžio mėnesio pradžioje startuosiančių pirmenybių, trokšdamas vėl pajausti kiek primirštą įvarčių skonį.

Po sutarties pasirašymo su „Mjondalen“ klubu S.Stankevičius kuriam laikui grįžo į Vilnių, kur stebėjo paskutinę žalgiriečių kontrolinę dvikovą su Talino „Flora“ futbolininkais. Prieš išvykdamas, puolėjas papasakojo apie įspūdį palikusią Kroatiją, apkartusį periodą HNK „Šibenik“ ekipoje, viltis, susijusias su Norvegija, bei padėkojo „Žalgirio“ vadovybei ir treneriams, linkėdamas puikaus jubiliejinio 70-ojo sezono.

– Kokį įspūdį paliko Kroatija ir Šibenikas?

– Kroatija buvo nepakartojama patirtis, gal šiek tiek kartoka, bet visada tai galima dėti į patirties krepšelį. Pagyventi tokioje šalyje, kaip Kroatijoje, tikrai labai įdomu, susipažinti su kultūra, kalba, žmonių būdu ir, žinoma, futbolu. Mano miestelis buvo visiškai kurortinis, šilto sezono metu jame labai daug žmonių, turistų ir įvairių paslaugų jiems. Sakoma, kad šis miestelis gyvas tik dėl turistų. Vasaros sezonui pasibaigus, vaizdas visiškai pasikeičia, viskas užsidaro, niekas nedirba, miestelis tuščias, o gatvės ir visas miestelis yra tvarkomas. Labai džiaugiuosi, kad vykau į Kroatiją su savo automobiliu, todėl laisvomis dienomis pavyko nemažai pakeliauti ir pamatyti tą nuostabią Kroatijos gamtą! Labiausiai įsiminė Krka nacionalinis parkas, mes ten praleidome visą dieną, teko kopti kalnais ir vaikštineti per miškus, kuriuose – įspūdingi kriokliai.

– Kodėl, tavo nuomone, Kroatijos klubo pozicijos, lyginant su praeitu sezonu, smuko?

– Užsiminiau, kad Kroatija buvo kartoka patirtis. Tai – ne tik dėl asmeninių rezultatų, bet ir dėl pačios tvarkos ir profesionalumo klube. Būdavo, kad kai kurie žaidejai sau leisdavo neateiti į treniruotę ar pasidavę emocijoms susirinkti bucus ir išeiti iš klubo. Man visa tai buvo nesuprantama, nes nesu to matęs, nesu susidūręs, kai yra toleruojami tokie dalykai, tačiau tikriausiai tokia tvarka ir nieko čia nepadarysi, bet, manau, nuo to prasideda rezultatai ir pasiekimai. Nebuvo tvarkos rūbinėje nuo pat sezono pradžios, nebuvo ir rezultatų, komanda buvo visiškai subyrėjusi į šipulius, vieni nebenorėjo žaisti, kiti – protestavo del algų, trečius – blaškė pastovus trenerių keitimas. Per mano laiką ten pasikeitė net trys treneriai. Tai buvo dar viena gera patirtis, dar vienas įrodymas man pačiam, kaip tokios smulkmenos, požiūris turi įtakos rezultatams ir komandos dvasiai.

– Kaip atsidūrei Norvegijoje? Kaip buvai priimtas „Mjondalen“ klube ir kokia jo infrastruktūra?

– Su norvegų klubu viskas įvyko labai netikėtai: gavau žinutę iš agento ir dėl pasiūlymo važiuoti į Mjondaleną kiek abejojau, nes buvau tik ką grįžęs iš Suomijos, bet pagalvojau, kad neturiu ką prarasti, nes tuomet „Žalgiris“ buvo išvykęs į Turkiją, o Norvegijoje sakė, jog reikės apsižiūrėti tik porą dienų ir sužaisti rungtynes, todėl pagalvojau, kodėl gi ne. Nuvykus ten, buvau labai maloniai nustebintas. Puikiai pasitiko, viskuo pasirūpino ir iškart isryškėjo tas malonus norvegų temperamentas ir rūpestingumas, kas mane labai sužavėjo. Nuvykus į treniruotę, labai nustebino, kad klubas turi savo didelę bazę vienoje vietoje: stadioną, tris treniruočių aikštes, sporto klubą, restoraną bei savo kliniką – viskas, ko reikia. Kadangi komandai nereikia nuomuoti patalpų, todėl vyksta daug invidualaus darbo kada tik nori – tiek salėje, tiek aikštėje su treneriu, kuris padeda ties tuo, kur norėtum patobulėti.

– Kaip atrodo Mjondaleno miestelis bei kaip pavyko įsitvirtinti komandoje?

– Miestelis mažas, bet ten tik visa treniruočių bazė, visi žaidejai gyvena Dramene, šeštame pagal dydį mieste Norvegijoje, nuo kurio yra tik 15 minučių kelio. Praėjus vos porai dienų, treneris pasikvietė ir pasakė, kad norėtų mane matyti komandoje. Paklausiau apie rungtynes, o jie atsakė, kad sprendimą jau padarė ir rungtynėse norėtų pristatyti fanams. Buvo labai maloni žinia, nes tai sugrąžino kruopelę pasitikėjimo, jog įvertino. Svariausia priežastis sutikti su pasiūlymu buvo ta, kad jie nori mane matyti kaip pagrindinį puolėją ir nori žaisti tokiu stiliumi, kurio mokiausi ilgą laiką Anglijoje, todėl dabar jaučiuosi tikrai sugrįžęs į savo vėžes ir nekantrauju laukdamas stovyklos Ispanijoje, o tada – sezono pradžios! Norvegai pasakiški žmonės, klubas labai rūpinasi žaidėjais, viskuo pasirūpina, padeda ne tik aikšteje, bet ir už jos ribų. Šis klubas man labai primena Anglijos sistemą, tikriausiai dėl to, nes tiek direktorius, tiek treneris yra žaidę Anglijoje.

– Įvertink savo patirtį ir laiką, praleistą Lietuvos čempionų ekipoje.

– Apibendrinus sezoną „Žalgiryje“, tai buvo geras spyris man į užpakalį, turėjau daug gerų pamokų. Manau, kad „Žalgiryje“ man nepavyko parodyti viso savęs, buvo labai sunkių akimirkų, tačiau tai papildys patirties krepšelį. Esu žmogus, kuris reaguoja ganėtinai stipriai į aplinkinių spaudimą, žinoma, tai neprofesionalu, tačiau kai pradedi nepasitikėti savimi, tas spaudimas iš piktų žmonių ar kitos aplinkos tikrai padaro didelę įtaką. Tačiau pabuvojęs „Žalgiryje“, supratau, koks tai didelis klubas: valdžia, žaidėjai, treneriai, treniruotės. Viskas aukščiausiame lygyje ir, žinoma, truputį gaila, kad nepavyko įsitvirtinti tokioje komandoje. Šiuo metu galvoje daug įvairių minčių, daug abejonių, daug apmąstymų apie tai, kas laukia ir tai, ar galiu susigrąžinti pasitikėjimą savimi, bet tikiu, kad dar išauš ta diena, kai visa tai bus puiki istorija, kuri mane tik pastūmejo į priekį.

– Klubas šiais metais švenčia skambų 70-mečio jubiliejų. Ko ta proga palinkėtum?

– Visų pirma norėčiau padėkoti už tai, kad turejau galimybę vilketi Lietuvos čempionų marškinėlius ir atstovauti klubui, kuris turi tokią istoriją. Taip pat treneriams ir valdžiai, kurie visada palaikė ir rūpinosi kiekviena smulkmena, ar aikštėje, ar už jos ribų. Esu be galo sužavėtas „Žalgirio“ profesionalumu, valdžios sprendimais, rūpestingumu ir visu tuo, kaip visi atiduoda visą save del šio klubo. Neveltui visi jaučiasi šiame klube kaip šeimoje! Ačiū visiems žaidėjams, kurie visada reikalavo maksimumo ir maloniai priėmė nuo pat atvykimo pradžios! Linkiu pačio geriausio 70-mečio sezono, kad kiekvieno atsidavimas ir darbas klube atsipirktų tiek puikiais rezultatais Lietuvoje, tiek Čempionų lygoje. Kiek leidžia mano kompetencija, aš įsitikinęs, kad „Žalgiris“ jau pasiruošęs žengti žingsnį į istoriją!