Savaitės interviu: 31 įvartį I-oje lygoje įmušęs A.Skuratovičius tikisi įžiebti savo karjerą apie patirtį „Žalgiryje“ ir „Atlante“, svajones bei jį įkvėpusius žmones
Artūras Skuratovičius | „Facebook“ nuotr.
Šiltą 2014 metų birželio vakarą Vilniaus „Žalgiris“ gavo progą pradžiuginti savo gerbėjus LFF stadione įvarčių fiesta, kai šalies čempionai 9-1 pervažiavo leisgyvę Alytaus „Dainavos“ ekipą. Tuometinis „žaliai baltų“ specialistas Marekas Zubas gerai suprato, kad tai bus proga išleisti jaunus žaidėjus šiek tiek pajusti A lygos žaidimo skonį ir priėmė sprendimus, turėjusius nudžiuginti akademijos auklėtinius.
Vienas iš jų buvo Artūras Skuratovičius, kuris tą vakarą aikštėje pasirodė 67 minutę, pakeitęs vieną iš fanų numylėtinių Andro Švrljurgą, kai rezultatas švieslentėje rodė 5-1, o stadionas plojo Andriui Veličkai.
Dosje:
• Gimė 1996 metais Vilniuje.
• Į futbolo treniruotes atvedė tėtis. Treniruotis pradėjo šešerių.
• Vilniaus futbolo mokyklos ir „Žalgiriečio“ akademijos auklėtinis. Už „Žalgirio B“ komandą įmušė 30 įvarčių ir atliko 18 rezultatyvių perdavimų.
• 2014 metų birželį debiutavo A lygoje sulaukęs 18-os.
• 2015 metų vasarą persikėlė į „Atlantą“, sužaidė keturias rungtynes, bet neįmušė įvarčių.
• 2015 metų antrą sezono dalį taip pat praleido „Palangos“ klube.
• 2016 metų I-os lygos sezone pelnė 31 įvartį (iš jų 7 – vienose rungtynėse prieš Kretingos „Minijos“ klubą“) ir užsitikrino rezultatyviausio žaidėjo titulą.
Prie šoninės linijos stovėjusį A.Skuratovičių fotografavo jaunieji komandos draugai, kurie dalijosi nuotrauka „Snapchat“ socialiniame tinkle ir juokaudami komentavo: „Nuo salianų (Salininkų rajono – autor. past.) iki A lygos!!“. Žinoma, tai buvo įvykis. Po daugiau nei dviejų metų salininkietis sėdi prieš mane kavinėje ir susimąsto prisimindamas savo debiutą solidžiausioje šalies komandoje, tiesa, jau nebe kaip „Žalgirio“, bet Vilniaus „Vyčio“ žaidėjas, kuris šį sezoną antrajame divizione gerokai pranoko visus ir pelnė 31 įvartį per 30 rungtynių.
„Buvau laimingas, kad pavyko debiutuoti. Tuo metu tai man buvo geras žingsnis į priekį. Galbūt per daug norėjau žaisti ir nebuvau supratęs, kaip viskas vyksta. Bet, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, dauguma mano metų žaidėjų debiutavo ir žaidžia dabar, ir tai nėra joks stebuklas“, – Ivartis.net portalui tikino A.Skuratovičius.
Po rungtynių vykusioje spaudos konferencijoje M.Zubas džiaugėsi galėdamas suteikti galimybę jauniems žaidėjams, tačiau niekaip nesugebėjo prisiminti 18-mečio puolėjo vardo. Tai ir buvo paskutinysis jo pasirodymas už stipriausią šalies komandą, o po daugiau nei metų jis pakėlė sparnus į Klaipėdos „Atlantą“.
Visgi A.Skuratovičius atskleidė, kad jis kartu ir suprato trenerio sprendimus, bet ir jautė nuoskaudas, kad tuo metu strategas leido daugiau pasireikšti jo bendraamžiams, bet jam nesuteikė galimybių atsiskleisti: „Galbūt buvau per jaunas. Galbūt jis bijojo mane leisti į aikštę. Galbūt buvo bloga forma. Bet jaučiau, kad galiu žaisti geriau nei tie, kurie treniravosi su manimi. Manau, kad buvau nuvertintas ir galėjau įrodyti savo galimybes. Zubas buvo geras strategas, bet su juo daug nešnekėjau“.
Vienu perspektyviausių „Žalgirio“ jaunimo akademijos žaidėjų laikytas A.Skuratovičius tuo laikotarpiu metu papuolė į duobę. Tačiau jis jautė, kad šie rodikliai galėjo būti geresni ir karjera galėjo pasisukti visai kitaip, jei antrojoje sudėtyje jo nebūtų pradėję leisti žaisti kiek aukščiau aikštėje – nenatūralioje saugo arba gynėjo pozicijoje.
„Komandoje buvo kitų puolėjų ir ten juos statė vietoje manęs. Treneriai pamatė, kad dešiniojo saugo pozicija yra neužpildyta ir pradėjo mane ten statyti. Neblogai ten atrodžiau, tačiau tai mane išbalansavo. Žaisti kitose pozicijose taip pat yra neblogai, universalūs žaidėjai šiais laikais yra labai vertinami, bet, manau, kad tai ir pristabdė mano tobulėjimą“, – dėstė 2015 metų vasarą Vilniaus klubą palikęs žaidėjas. Jis išvyko sužaidęs 75 rungtynes, per kurias jis buvo sugebėjęs pelnyti 30 įvarčių ir atlikti 20 rezultatyvių perdavimų.
2015 metų liepą A.Skuratovičius bendru sutarimu nusprendė nutraukti sutartį su „Žalgiriu“ ir pasuko ten, iš kur galėjo atsiverti galimybes kilti dar aukščiau – Klaipėdos „Atlanto“ ekipą. Iš Konstantino Sarsanijos vadovaujamos komandos į užsienį išvyko tokie žaidėjai kaip Edvinas Gertmonas („Rennes“), Marius Adamonis („Bournemouth“) ir Donatas Kazlauskas (Gdansko „Lechia“).
A.Skuratovičiui tai pasirodė kaip platforma kilti aukštyn. Jis sudalyvavo ekipos peržiūroje rugpjūtį ir vos po vienintelių rungtynių prieš Kretingos „Miniją“, kur per pusvalandį savo žaidimo laiko jis uždirbo vienuolikos metrų baudinį, kelionėje į Vilnių jis sulaukė skambučio iš valdybos, jog su juo norima pasirašyti kontraktą.
„Atlante“ A.Skuratovičių pasitiko nauji reikalavimai ir panašu, kad jis neįtiko Konstantinui Sarsanijai. Iš viso A lygoje jis pasirodė tik keturiuose mačuose ir tik viename iš jų rungtynes pradėjo startinėje sudėtyje. Juose jaunasis puolėjas nesugebėjo pasižymėti, tad žaidybinį laiką gaudavo antrojoje lygoje – dublerinėje uostamiesčio komandos klube „Palanga“.
„Iš pradžių maniau, kad tai bus šuolis į priekį, bet būna taip, kad naujoje komandoje nepritampi, nespėji adaptuotis psichologiškai ir ten man laikotarpis nebuvo sėkmingas. Nelaikiau savęs top futbolininku, bet „Atlante“ man viskas buvo nauja, ko nemačiau „Žalgiryje“. Darbas su Sarsanija skyrėsi nuo ankstesnės patirties – „Atlantas“ rungtynėms pasirengdavo fiziškai labai gerai ir fiziniam parengimui skyrė didesnį dėmesį nei taktinėms subtilybėms. Prioritetas mums buvo eiti į kovą, atiminėti kamuolį, sudaryti spaudimą žaidėjui. „Žalgiryje“ buvo viską stengiamasi pasiekti perdavimais, o „Atlante“ – fizine kova. Panašu į anglišką futbolą“, – kalbėjo A.Skuratovičius.
„Sarsanija manimi kalbėjosi ir aiškino, kaip turi žaisti puolėjas – jis turi būti aktyvus, sukelti spaudimą oponentų gynėjams. Jam nepatikdavo, kad tu bėgiodavai aikštėje tik tam, kad joje užimti vietą. Treneris buvo griežtas ir reikalaujantis – jis norėjo, kad tu bet kokia kaina pasiektum savo tikslą ir matytumeisi aikštėje. Vos pamatęs, kad tu neįsiliedavai į žaidimą, jis tave keisdavo. Jeigu nežaisdavai jo futbolo, tau tekdavo greitai palikti aikštę. Jaučiau, kad į mane žiūri rimtai, o ne kaip į jaunimo komandos žaidėją.“
Tą pačią vasarą, kai A.Skuratovičius sulaukė pasiūlymo iš Utenos „Utenio“ klubo, kurio vienas pagrindinių prioritetų yra jaunimo ugdymas bei siekis jiems leisti atsiskleisti aikštėje. „Vyčio“ snaiperiui teko priimti rimtą sprendimą, nes tuo metu jis teikė prioritetą mokslams, o vasaros antroje pusėje uteniškiai savo pozicijas jau buvo užpildę.
„Žinoma, ko gero, gailiuosi dėl „Utenio“. Galėjau keltis ten, „Utenyje“ daugiau remiamasi jaunimu ir ten nėra tokie dideli reikalavimai. „Atlantas“ mane patraukė tuo, kad jų tikslas yra prizinės vietos, bet žiūrint retrospektyviai, manau, jog „Utenyje“ nebūčiau tiek suvaržytas ir nebūtų tokio didelio spaudimo“, – aiškino futbolininkas.
Po viso to, šiais metais A.Skuratovičius nusprendė palikti „Atlantą“ ir tapti „Vyčio“ nariu, kurį treniruoja Algimantas Liubinskas. Komandos spalvas šiame sezone gynė tokie garsūs žaidėjai kaip Ramūnas Radavičius, Gediminas Vičius ir Arsenijus Buinickis.
Sezono pradžioje „Žalgirio“ akademijos produktas nesijautė gerai, nes treneris jam priminė saugo rolę, tačiau vėliau jis įsivažiavo ir antrojoje sezono dalyje staigiais šuoliais užėmė rezultatyviausio lygos futbolininko sostą.
20 metų žaidėjas šiame sezone pelnė du „hat-trickus“ abiejuose susitikimuose prieš FBK Kauno komandą, tris dublius prieš Kelmės „Kražantę“, Telšių „Džiugą“, Kazlų Rūdos „Šilą“ ir galų gale driokstelėjo septyniais įvarčiais prieš daugiau nei savaitę rungtynėse su „Minija“.
A.Skuratovičius kuklinosi ir teigė, kad prieš kai kurias komandas lygoje lengva mušti įvarčius: „Jie tikrai nebuvo stipriausios sudėties ir žaisti buvo lengviau. Čia yra bene pagrindinė priežastis. Kaip ir (Cristiano Ronaldo) – prieš autsaiderius visada pelno įvartį, bet prieš stipriausias komandas – ne visada. Prieš sezoną negalvojau, kad tiek įmušiu, bet prieš sezoną norėjau įmušti daugiausiai lygoje ir įrodyti, kad nesu kažkokia vidutinybė. Tačiau jaučiu, kad galiu žaisti geriau ir tai tikrai nebuvo mano pats geriausias žaidimas. Prie to prisideda ir tai, jog rungtyniauju šiame čempionate, kuris gali būti nebent tramplinas žaisti geresniame klube“
I-oji lyga dažnai yra pavadinama mėgėjų lyga, kurios klubuose žaidėjai turi antrus darbus. A.Skuratovičius teigia, kad žaidimas antrajame divizione jam kainuoja galimą vietą U-21 rinktinėje, kurioje sužaidė tik vienerias rungtynes su Baltarusija. Jo manymu, dabar atėjo toks amžius, kai jam reikia atsiskleisti ir tvirtai įžengti į profesionalų futbolą. Jis pripažino, jog po sezono veikiausiai paliks „Vytį“: „Manau, kad esu vertas žaisti aukštesniam lygyje. Galbūt ne savo žaidimu, o rezultatyvumu ir įvarčiais. Nesu patenkintas žaisdamas I-oje lygoje, nors čia yra komandų, žaidžiančių brandų futbolą. Mano gyvenime šis etapas yra svarbus – jeigu tokiame amžiuje niekur neišvažiuosi ir nieko įrodysi, paskui tu vėliau tapsi niekam neįdomus vien žaisdamas antrajame divizione“.
Dabar A.Skuratovičius ruošiasi įtemptam rudens ir žiemos laikotarpiui. Žaidėjas atskleidė, kad nesitiki likti Lietuvoje ir viliasi įtikinti savo žaidimu užsienio klubus: „Norėčiau išvykti kitur. Noriu žaisti geresnio lygio komandoje. Žiūrint į dabartinį A lygos lygį, manau, kad sunku būtų kažkur patekti ir jų sudėtys tvirtos. Čia galimybės yra ribotos. Užsienyje tavęs niekas nežino, ten gali išvykti ir sudaryti apie save nuomonę. Manau, kad Lietuvoje apie mane jau yra susidarius nuomonė ir aš nieko nenustebinsiu – jie įsivaizduoja, ką aš galiu. Užsienyje į mane gali pažiūrėti kitaip ir įsitikinti, ką galiu. Nereikia tikėtis, kad iš I-osios lygos žengsiu į „Ekstraklasa“ lygą, ar top komandą bei joje mušiu įvarčius, bet noriu sunkiai dirbti ir parodyti save.“
„Vytyje“ nėra labai rimto pasirengimo – čia man neužtenka treniruočių, dauguma komandos žmonių dirba ir pats krūvis treniruotėse nėra toks, kad futbolininkai galėtų treniruotis visa jėga ir intensyviai. Netgi prieš rungtynes nebūna treniruočių ir turime laisvą dieną, nėra didelio tobulėjimo. Dabar treniruojuosi papildomai, kartais po du kartus į dieną. Noriu tinkamai pasiruošti ateičiai, kitur krūvis bus didesnis, kitaip vyks treniruotės ir ten nežaisi savo malonumui, turėsi juodai dirbti“, – rimtai kalbėjo puolėjas.
Apie savo futbolo kelio pradžią:
„Į futbolą mane iš tikrųjų paskatino ateiti tėtis, jis pats ankščiau profesionaliai žaidė futbolą ir visada augau futbolo aplinkoje. Pradėjau treniruotis šešerių metų, kai dar vaikščiojau į darželį. Atėjau į treniruotes, kai stovėjo legendinis „Žalgirio“ stadionas, o mano futbolo kelias prasidėjo šalia stadiono buvusioje vadinamojoje „Marakanoje“. Iš pradžių treniravausi su vyresniais, per pirmuosius metus susipažinau su futbolo, o po metų pradėjau žaisti su savo metų (1996 metų gimimo) vaikais.
Treniruotės taip pat vyko šalia „Žalgirio“ stadiono esančioje aikštėje, kurią mes vadinome „guma“. Su dauguma žaidėjų, su kuriais pradėjau vaikščioti į futbolą, dar ir dabar žaidžiam. Pastaraisiais metais žaisdavau su tokiais kaip Danieliu Romanovskiu, Aldu Korsaku, Haroldu Šidlausku, Justu Lasicku... su visais jais tą pačią dieną atėjau į treniruotę ir kartais susitinkame aikštėje. Gerai vienas kitą pažįstam ir esame labai geri draugai“.
Apie geriausią savo trenerį:
„Dmitrijus Kartašovas mane daugiausiai išmokė ir su juo daugiausiai mokiausi futbolo paslapčių – apie 10 metų. Tai ką dabar turiu, yra jo nuopelnas. Iš tų trenerių, su kuriais esu dirbęs, jis man yra geriausias, nes jis yra geras specialistas. Jis moka dirbti su vaikais, moka juos paraginti, padrąsinti. Jis mane išvedė į futbolo kelią, visada mane motyvavo, domėjosi manimi ir tuo, ką veikiu ir buvo geras žmogus. Jis mane nuveždavo į treniruotes, jei negalėjau pats, arba, kai buvau mažesnis, parveždavo namo po turnyrų. Jis buvo ne tik treneris, bet ir geras draugas.“
Apie galimybes žaisti U-21 rinktinėje:
„Jeigu žaisiu geroje komandoje, rodysiu gerą formą, tikrai yra reali galimybė, jog sulauksiu kvietimo. Kiti metai man yra paskutiniai metai U-21 rinktinėje. Manau, kad esu vertas sulaukti bent pakvietimo į rinktinę. Visgi atsirenkant žaidėjus renkamasi pagal tai, kokiame lygyje jie žaidžia. Nemažai žaidėjų komandoje yra užsienio klubų atstovai, todėl juos ir kviečia ir nežiūri į jų formą. Jeigu kviestų į rinktinę, tai reikštų, jog Lietuvos mastu esu geras žaidėjas ir mano žaidimas yra tikrai brandus bei esu pasiruošęs žaisti prieš užsienio komandas. Tačiau aš į tai niekada negatyviai nereagavau, kvietimo į rinktinę turi nusipelnyti“.
Apie svajones:
„Svajonė yra žaisti gerame užsienio klube, mušti įvarčius ir po kurio laiko malonu būtų sulaukti kvietimo į nacionalinę rinktinę. Manau, jog tai yra kiekvieno žaidėjo svajonė.“
Apie profesionalą, kuris paliko didžiausią įspūdį:
„Yra daug žaidėjų, bet turbūt reikėtų kalbėti apie tokius, kurie yra paragavę aukšto lygio futbolą. Teko dirbti su Deividu Šemberu „Žalgiryje“ ir jis buvo tikras profesionalas. Ateidavo į treniruotes gerokai ankščiau nei kiti ir po tų laikų, kai žaidė Rusijoje, nepasikeitė bei nebuvo pasipūtęs. Stovyklose jis taip pat griežtai laikydavosi disciplinos ir dirbdavo savo darbą. Jis buvo labai motyvuojantis ir mokėjo kalbėtis su jaunimu. Kiekvienam jaunam žaidėjui tokie futbolininkai daro didelę įtaką – tiek žaidimo, tiek gyvenimo būdo atžvilgiu. Kaip žaidėjas, jis žaidė protingai, greitai priėmė sprendimus ir spinduliavo šaltakraujiškumu“.
Apie didžiausią įspūdį palikusius varžovus:
„Dar kai žaidžiau U-17 rinktinėje, teko susitikti su Belgijos komanda. Labai prisimenu Charly Musonda, kuris dabar priklauso „Chelsea“ ir yra išnuomotas „Betis“ klubui. Jis buvo komandos lyderis ir iš jo atimti kamuolio tiesiog nebuvo įmanoma. Jau tame amžiuje jis išsiskyrė viskuo ir buvo vienas malonumas jį stebėti žaidžiantį. Tuo metu jis buvo dviem galvom geresnis už mūsų rinktinę. Taip pat jaunimo rinktinėje žaidžiau prieš Zakaria Bakkali, kuris ankščiau žaidė PSV klube. Jau tose rungtynėse buvo aišku, kad jo laukia šviesi ateitis“.
