V.Šulskis: apie pasiūlymų gausą, žaidimą grandų gretose, V.Šeškaus fenomeną ir jaunuosius NBA lietuvius

Prienų–Birštono „Vytauto“ komandos vedliu buvęs Vytautas Šulskis praėjusį sezoną baigė rankose laikydamas naudingiausio LKL žaidėjo apdovanojimą.

„Metai buvo varginantys, bet skųstis negaliu“, – sako 27 metų puolėjas, kuriam puikus sezonas dabar leidžia būsimą komandą rinktis iš nemažos pasiūlos. Krepšininkas pripažįsta, kad tai – malonu, bet kartu ir reikalauja didesnės atsakomybės.

„Svarbiausia, kad būsimas treneris mane žinotų ir atvykus nepasakytų, jog niekada nematė manęs žaidžiančio“, – pagrindinį savo atrankos kriterijų su šypsena įvardino V.Šulskis.

– Kaip sekasi poilsiauti po ne taip jau seniai pasibaigusio sezono?

– Neblogai, orai geri, todėl nepraleidžiu progos tuo pasidžiaugti ir pakeliauti. Tačiau sporto nepamirštu, formą palaikau, dirbu treniruoklių salėje, su svarmenimis, o greitai jau prasidės ir darbas su kamuoliu. Po tokio gero sezono nesinori tinginiauti ir prarasti formos bei priaugti svorio. Aišku, į kamuolį kurį laiką nenorėjau žiūrėti, nes buvo tikrai varginantis sezonas.

– Kaip įvertintumėte praėjusį sezoną tiek asmeniškai, tiek komandiškai?

– Nors sezonas ir buvo sunkus, aš asmeniškai negaliu skųstis savo rezultatais. Gaila tik, kad komanda galėjo pasirodyti geriau, bet buvo tų traumų, apkalbėtų daug kartų. O tai padarė savo. Sezono pabaigoje pritrūko jėgų. Prieš sezoną Virginijus Šeškus buvo iškėlęs tokį tikslą – patekti tarp keturių stipriausių LKL komandų. Manau, kad galėjome tai pasiekti. Panašiai ir su BBL pirmenybėmis.

O man tai buvo geriausi metai karjeroje ir džiaugiuosi, kad sunkus darbas duoda savo vaisių. Toks apdovanojimas kaip LKL sezono MVP yra tikrai džiugus. Jį labiausiai lėmė komandos draugų ir trenerio pasitikėjimas, už tai noriu jiems padėkoti.

– V.Šeškus yra tas žmogus, kuris į mažą Prienų miestelį vis pasikviečia gerų žaidėjų ir pasiekia su komanda neblogų rezultatų. Kas atvilioja krepšininkus dirbti su šiuo treneriu?

– Treneris tikrai daro didelį darbą, kad išlaikytų šį klubą Prienuose. Visi matėme, kas atsitiko Prienų komandai, kai Šeškus išėjo į „Lietuvos rytą“. Jis turi savo vardą, visi žino, kad su žaidėjais jis bendrauja lengvai, komandą ne šiaip surenka iš krepšininkų, o nori, kad jie būtų darnus kolektyvas. Bet ko treneris nekviečia: jis nori, kad žmogus ir padėtų komandai, ir būtų geras už aikštės ribų. Sklando vis legendos, kad Prienų komanda – kaip viena šeima (Juokiasi). Prie to prisidėjo ir tai, kad beveik neturėjome legionierių.

– Ar pasibaigus sezonui sulaukėte daug klubų susidomėjimo?

– Dėmesio yra ir iš Lietuvos, ir iš užsienio, bet konkretumo kol kas dar ne. Žinoma, smagu, kai pasirinkimas nemažas (Juokaisi). Bet ir atsakomybės daugiau tenka ant mano pečių, kad priimčiau teisingą sprendimą.

– Kam teikiate prioritetą: žaidimui Lietuvoje ar užsienyje?

– Niekam nesakau „ne“, noriu išklausyti visus pasiūlymus ir tada rinktis. Nesu nusistatęs žaisti kažkur konkrečiai. Man svarbu, kad komanda žinotų, kokį žaidėją perką ir treneris atvykus nepasakytų: niekada nemačiau tavęs aikštėje. Pliusas būtų žaisti Europoje ir, žinoma, kad pasiūlymas būtų patrauklus finansiškai. Nebe jaunystė, reikia ir pinigo uždirbti (Šypsosi).

– Niekada nesate žaidęs kažkokioje iš vadinamų grandų komandų, nors sutartį su Kauno „Žalgiriu“ kadaise turėjote. Ar tai nėra jūsų dar neįgyvendinta svajonė?

– Yra kaip yra, negaliu sakyti, jog dėl to yra gaila ar apmaudu. Nesu iš tų žmonių, kurie svarstytų, kas būtų, jei būtų. Gyvenu šia diena ir džiaugiuosi tuo, kur esu. Galų gale, gal dar net ne vėlu, pažiūrėsime (Juokiasi).

– Netrukus jums sukaks 28-eri. Ar su metais jaučiate besikeičiantį požiūrį į krepšinį, į karjerą?

– Tikrai taip. Kai tik baigiau universitetą, nežinojau, kas čia laukia tame profesionaliame krepšinyje. Kasmet bręsti, tobulėji, imi rimčiau žiūrėti į sportą. Baigus universitetą, o ir apskritai nuo vaikystės, mano didžiausia svajonė buvo tapti profesionaliu krepšininku – tai įgyvendinau. O dabar tikslai – tobulėti tiek dvasiškai, tiek fiziškai, nesustoti.

– Pabaigus universitetą dar pasidomite NCAA krepšiniu?

– Negaliu sakyti, kad labai domiuosi, bet paseku rezultatus, pažiūriu kaip sekasi lietuviams, nors jų asmeniškai ir nepažįstu. Džiugu, kad šiemet NCAA turėjome tiek pajėgių lietuvių.

– Kokį įspūdį jums jie paliko?

– Dėl Sabonio viskas buvo aišku, kad jis žengs į NBA. Jis tikrai aukšto lygio žaidėjas, rungtyniavo gerame universitete, buvo žaidęs Lietuvos rinktinėje. Linkėčiau Domantui pralenkti tėvą, nors Arvydas tikrai buvo itin aukšto meistriškumo krepšininkas, bet viskas įmanoma.

O tai, kad Egidijus Mockevičius pasirašė sutartį su NBA komanda man taip pat nebuvo labai netikėta. Kai pažiūri į jo statistiką, tuos dvigubus dublius, galvojau, kad tikrai jam kažkas tą šansą suteiks. Malonu, džiaugiuosi už tautietį, gal užsikabins.

– Neretai sakoma, kad žaidėjų pasirodymai NCAA pirmenybėse iki galo neparodo jų tikrojo pajėgumo. Priartumėte tam?

– Ta lyga tikrai nėra silpna, iš jos tiek žaidėjų eina į NBA. Aišku, viskas labai priklauso nuo komandos, konferencijos, trenerio, žaidimo braižo – tai lems, ar žaidėjas atsiskleis. Ten yra tikrai aukšto lygio krepšinis. Manau, kad tai – naudinga patirtis krepšininkams, bent man ji tokia buvo.