Keturi „Neptūno“ pranašumai prieš „Žalgirį“, kurie gali nulemti LKL finalo serijos nugalėtoją

Retas, kuris tikėjo, kad Klaipėdos „Neptūnas“ Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) pusfinalyje eliminuos, iš pažiūros, pakilimą išgyvenusį Vilniaus „Lietuvos rytą“. Dar mažiau tikinčių, kad klaipėdiečiai gali sukurti sensaciją finale nugalėdami Kauno „Žalgirį“ ir tapti naujaisiais šalies čempionais.

Lažybų bendrovėse koeficientai už „Neptūno“ triumfą LKL finale svyruoja tarp 7–9, kas tik patvirtina prielaidą, kad klaipėdiečiai yra absoliutūs finalo poros autsaideriai. Ir tai yra visiškai suprantama.

Šį sezoną LKL pirmenybėse „Neptūnas“ pralaimėjo visus keturis susitikimus „Žalgiriui“, iš kurių vieną – beviltiškai (57:89).

Be to, pusfinalio serijoje smulkias traumas patyrė „Neptūno“ priekinės linijos žaidėjai – Angusas Brandtas, Jerai'us Grantas, Vytautas Šarakauskas. Kol kas nėra aiški Donato Zavacko sveikatos būklė.

Po triumfo pusfinalyje ekipos strategas Dainius Adomaitis kalbėjo, kad keli krepšininkai lemiamose pusfinalio rungtynėse žaidė susileidę nuskausminamųjų injekcijas. Specialistas taip pat leido suprasti, kad pusfinalis pareikalavo labai daug jėgų iš jo auklėtinių.

Tuo tarpu „Žalgirio“ kelyje svarbiausios serijos link nebuvo dramatiškų intrigų, „sausai“ laimėti ketvirtfinalis ir pusfinalis, buvo galimybė išvykti pailsėti ir pasikrauti baterijas pajūryje, o finalui galima buvo ruoštis daugiau laiko nei reikia.

Maža to, didžiąją sezono dalį dėl traumos praleidęs Robertas Javtokas dalyvavo treniruotėse. Prieš dvi savaites jis žiniasklaidai sakė, kad yra 70 proc. pasirengęs. Galima prognozuoti, kad veteranas pasirodys aikštelėje serijoje su „Neptūnu“.

Atrodo, „Neptūno“ krepšininkai atsidūrė situacijoje, kai viskas yra ne jų naudai. Tačiau yra keli niuansai, kurie galėtų teikti vilties, jog finalo serijoje įsižiebs intriga.

Keturi „Neptūno“ pranašumai:

1. Galimybės išnaudoti D.Ewingą

33 metų 191 cm ūgio atakų organizatorius buvo pagrindinis „Neptūno“ ginklas pusfinalio serijoje su „Lietuvos rytu“. Nuostabią amerikiečiui seriją vainikavo jo pasirodymas lemiamomis penktųjų serijos rungtynių akimirkomis.

Likus žaisti lygiai 4 minutes ir 44 sekundes, D.Ewingas smeigė svarbų tritaškį, kuris sudavė smūgį į lemiamą spurtą kilusiems vilniečiams (67:63). Likus minutei, kai Mindaugas Lukauskis išvedė „Lietuvos rytą“ į priekį, kitoje atakoje D.Ewingas sugrąžino „Neptūnui“ minimalų pranašumą, vienas prieš vieną susitvarkydamas su Gediminu Oreliku (71:70).

Galiausiai, lemiamoje „Neptūno“ atakoje D.Ewingas išprovokavo M.Lukauskio pražangą, šaltakraujiškai realizavo abu baudų metimus ir vėl išvedė klaipėdiečius į priekį (73:72). Lyg to būtų maža, jis buvo svarbiausio „Neptūno“ gynybinio epizodo šioje serijoje autorius – lemiamoje „Lietuvos ryto“ atakoje įžūliai užgesino M.Lukauskį, perėmė kamuolį ir nulėmė istorinę uostamiesčio komandos pergalę „Siemens“ arenoje.

Serijoje su „Lietuvos rytu“ D.Ewingas vidutiniškai rinko 17,2 taško (58 proc. dvit., 35 proc. trit.), atliko 3,4 rezultatyvaus perdavimo ir pasižymėjo 13,6 naudingumo balo. Akivaizdu, kad „Neptūno“ lyderis įgavo puikią sportinę formą.

Finale amerikietis neabejotinai išliks svarbiausia „Neptūno“ figūra. Ir nebūtinai pelnytais taškais.

Sugrįžkime į balandžio 3 dieną „Švyturio“ arenoje vykusias rungtynes tarp „Neptūno“ ir „Žalgirio“. Trečiojo kėlinio pabaigoje klaipėdiečiai pirmavo 11 taškų skirtumu (58:47). Atrodė, kad jie savo rankose laiko rungtynių vadeles.

Tose rungtynėse D.Ewingas pelnė tik 1 tašką (0/2 dvit., 0/2 trit., 1/2 baud.), atkovojo 3 kamuolius, atliko 3 rezultatyvius perdavimus ir surinko vos 3 naudingumo balus. Tačiau ne statistiniai rodikliai tą vakarą amerikietį darė didžiule problema „Žalgirio“ gynybai.

Stabdydami savo varžovų lyderį kauniečiai pasirinko agresyvią „du prieš du“ gynybos taktiką „stepautą“, dėl ko D.Ewingas negalėjo įgyti pakankamai erdvės metimui į krepšį, tačiau milžiniškos spragos „Žalgirio“ gynyboje atsirasdavo kitose aikštelės vietose.

Tris kėlinius „Žalgirio“ krepšininkai taikė tokią taktiką, stabdydami D.Ewingą. Tuo tris kėlinius „Neptūno“ atakų organizatorius nuolat kurdavo progas komandos draugams. Ir jas klaipėdiečiai realizuodavo.

Net šešis kartus „Neptūno“ krepšininkai pasižymėjo tada, kai „Žalgirio“ agresyvi taktika prieš D.Ewingą „du prieš du“ metu sukurdavo erdves atakuoti krepšį jo komandos draugams.

Tam, kad tokias situacijas „Neptūnas“ išnaudotų, būtina, jog tokie žaidėjai kaip Martynas Mažeika, Arvydas Šikšnius, Arnas Butkevičius, V.Šarakauskas ar A.Brandtas sėkmingai realizuotų progas atakuoti iš tolimų distancijų. Ir dar svarbiau, kad tokiose situacijose „Neptūnas“ palaikytų platų išsidėstymą aikštelėje, taip sukuriant kiek įmanoma didesnius atstumus tarp žaidėjų, jog gintis likę trys žalgiriečiai fiziškai nespėtų subėgioti prie keturių klaipėdiečių.

Be to, kad D.Ewingas „du prieš du“ situacijose gali kurti idealias progas komandos draugams dėl agresyvios „Žalgirio“ gynybos, „Neptūno“ legionierius taip pat turės dar vieną progą pasinaudoti savo ūgio pranašumu prieš tiesioginius oponentus.

Pastarojoje „Žalgirio“ ir „Neptūno“ akistatoje, kai aikštelėje buvo Travisas Baderis, jį prižiūrėjo Renaldas Seibutis, tad Jerome'as Randle'as turėjo tvarkytis su D.Ewingu. Pastarasis už „Žalgirio“ atakų organizatorių yra aukštesnis 16 centimetrų. Nereikia gilios įžvalgos, kad būtų akivaizdi situacija, kur D.Ewingas galėtų išnaudoti savo ūgio pranašumą.

Serijoje su „Lietuvos rytu“ D.Ewingas retokai mėgino žaisti „ant ūselio“ prieš Denisą Lukašovą ar Kendricką Browną, tačiau kai tai darė, darė pakankamai sėkmingai. Tokiose situacijose jis tiek pelnydavo taškus, tiek sutraukdavo „Lietuvos ryto“ aukštaūgių dėmesį, taip atverdamas erdves baudos aikštelėje savo komandos priekinės linijos žaidėjams.

Ūgio pranašumu prieš savo tiesioginius oponentus – J.Randle'ą ir tą patį Luką Lekavičių – D.Ewingas potencialiai galėtų pasinaudoti ir serijoje su „Žalgiriu“. Daug priklausys ir nuo Dainiaus Adomaičio, ar jis ryšis tokiam nestandartiniam sprendimui, nes geriausiai D.Ewingas jaučiasi atakuodamas po driblingo iš tolimų distancijų.

2. Atakuoti I.Vougiouką

Jeigu puolime 30 metų 211 cm ūgio „centras“ yra milžiniška jėga situacijose „ant ūselio“, tai gynyboje jis yra spraga, kurią „Neptūnui“ būtina išryškinti. 

Geriausiai tai padaryti „du prieš du“ situacijose atakuojant „Žalgirio“ vidurio puolėją.

Tiek D.Ewingas, tiek Mindaugas Girdžiūnas, tiek Martynas Mažeika turi drąsiai išnaudoti erdves atakuoti krepšį iš vidutinio nuotolio, kai po „du prieš du“ situacijų jie įgys erdvės.

Kadangi I.Vougioukas nėra paslankus „centras“ gynyboje, „Žalgiris“ dažnai linkęs taikyti „flat“ gynybos taktiką, kai „du prieš du“ situacijose graikas laikosi arčiau krepšio ir neatakuoja oponentų gynėjo su kamuoliu.

Tokiose situacijose I.Vougioukas nepalieka baudos aikštelės ribų, dengia užtvara pasinaudojusio varžovų gynėjo prasiveržimą link krepšio, tačiau suteikia jam daug erdvės atakuoti iš tolimesnių distancijų. Už tą erdvę „Neptūno“ gynėjai privalo bausti I.Vougiouką taip, kaip jie neretai baudė Adamą Lapetą ar Artūrą Gudaitį serijoje su „Lietuvos rytu“.

Jei vis dėlto I.Vougioukas „du prieš du“ gynyboje pakiltų per aukštai ir pamėgintų agresyviau atakuoti po užtvaros judantį „Neptūno“ gynėją, toks pakankamai stipriu pirmuoju žingsniu ir klaidinančių judesių arsenalu pasižymintis žaidėjas kaip M.Girdžiūnas privalo agresyviu prasiveržimu išryškinti graiko šoninio judėjimo bei mobilumo problemas.

Taip, kaip M.Girdžiūnas tai darė pirmajame serijos mače su „Lietuvos rytu“, nuolat skrosdamas vilniečių gynybą, klaidinančiu judesiu iš kairės rankos į dešine už nugaros palikdamas A.Lapetą ar A.Gudaitį ir versdamas vilniečius tankinti gynybą, paliekant be priežiūros savo oponentus prie tritaškio linijos.

3. „Neptūno“ aukštaūgių pranašumai šalia krepšio

Jei serijoje su „Lietuvos rytu“ klaipėdiečių aukštaūgiai retai įgydavo pranašumą prieš savo tiesioginius oponentus baudos aikštelėje, tai situacija akistatose su „Žalgiriu“ gali būti kitokia.

Jau minėtose paskutinėse reguliaraus sezono rungtynėse tarp šių dviejų komandų „Žalgiris“ dažnai rėmėsi mažesniu penketuku, kai aikštelėje sunkiojo krašto puolėjo poziciją užimdavo Brockas Motumas arba Siimas-Sanderis Vene.

Tada A.Brandtas ir Trentas Plaistedas ne kartą sėkmingai žaidė nugara į krepšį „ant ūselio“ prieš gabaritais nusileidžiančius savo tiesioginius oponentus. „Neptūnas“ turi atpažinti tokias situacijas ir finalo serijoje.

Vos tik prieš J.Grantą, A.Brandtą ar T.Plaistedą atsidurs B.Motumas, S.Vene ar juo labiau „Žalgirio“ perimetro žaidėjas, „Neptūno“ aukštaūgiams būtina užsiimti poziciją „ant ūselio“, o komandos gynėjams kuo skubiau įvesti jiems kamuolį.

4. Akcentai gynyboje

Po didžiausios savo karjeroje pergalės D.Adomaitis atskleidė, kad „Neptūnas“ stengėsi „Lietuvos rytą“ įvelti į lėtesnį žaidimą, dažnai aukojant kovą dėl kamuolių puolime ir komandines pražangas tam, kad sustabdytų vilniečių greitus išpuolius.

Kai „Žalgirio“ vairą perėmė Šarūnas Jasikevičius, greiti išpuoliai tapo svarbia kauniečių žaidimo detale. Serijoje su Utenos „Juventus“ žalgiriečiai stengėsi išnaudoti savo greičio pranašumus prieš aukštesnę, tačiau greičiu nusileidžiančią „Juventus“ sudėtį.

Žaisti greitai „Žalgiris“ gali ne tik dėl mobilių „ketvirtųjų numerių“ kaip B.Motumas ir S.Vene ar atviroje erdvėje tiesiog sprogstančiu J.Randle'u, tačiau ir dėl E.Ulanovo, kurio viena didžiausių žaidimo stiprybių – sugebėjimas staigiai atakuoti kontraatakose.

Tokių kaip ši situacijų „Neptūnas“ gali tikėtis ir į jas privalo atkreipti dėmesį. E.Ulanovo spurtus būtina sustabdyti, kaip ir įvelti „Žalgirį“ į labiau pozicinį krepšinį.

Poziciniame žaidime prie Š.Jasikevičiaus „Žalgiris“ rečiau remiasi žaidimu „ant ūselio“ nei prie Gintaro Krapiko, tačiau nekyla jokių abejonių, kad P.Jankūno ir I.Vougiouko tandemas arti krepšio yra pagrindinė kauniečių stiprybė.

Eurolygoje „Žalgirio“ varžovai ne kartą išryškino kauniečių problemas reaguojant į dvigubos gynybos situacijas. Tai išnaudoti privalo ir „Neptūnas“.

Matome puikų dvigubos gynybos iš silpnosios pusės pavyzdį, kai į pagalbą atėjęs Dontaye Draperis paliko be priežiūros priešingoje pusėje R.Seibutį, tačiau iki jo kamuolys dar turi ateitį. Matome, kaip tokiose situacijose gynyba susikoncentruoja į baudos aikštelę. Tokiu gynybiniu sprendimu, kai gynėjas iš silpnosios pusės dvigubina „ant ūselio“ žaidžiantį „Žalgirio“ aukštaūgį, „Lokomotiv-Kuban“ išprovokavo daugybę žalgiriečių klaidų ir neteisingų sprendimų.

Antras pavyzdys – zoninė gynyba 2–3, vos tik „Žalgiris“ pradeda žaisti „ant ūselio“. Tokiu atveju aukštaūgis su kamuoliu dvigubinamas kito aukštaūgio, o trečiasis apatinės linijos žaidėjas, kaip šiuo atveju Cory Higginsas, neleidžia aukštaūgiui atlikti artimo perdavimo į baudos aikštelę. Kaip ir prieš tai matytame pavyzdyje, kai „Žalgirio“ aukštaūgis žaidžia nugara į krepšį, gynyba visiškai susikoncentruoja į baudos aikštelę.

Koncentracija į baudos aikštelę turi tapti „Neptūno“ taisykle gynyboje „numeris 1“. Klaipėdiečiai neturi kitos išeities, kaip rizikuoti ir versti žalgiriečius dedikuoti savo atakas metimams iš tolimesnių distancijų, užuot ieškoję galimybių pelnyti taškus iš baudos aikštelės.

Ir nors LKL pirmenybėse „Žalgiris“ šį sezoną buvo taikliausiai tritaškius metusi komanda (39,5 proc.), statistika Eurolygoje leidžia daryti prielaidą, kad svarbių rungtynių metu kauniečiai dvejoja ir jaučiasi nepatogiai, kai gauna daugiau erdvės atakuoti iš toli.

„Žalgiris“ Eurolygoje buvo vidutiniškai mažiausiai tritaškių per rungtynes metusi komanda (16,4) ir tai dariusi vienu prasčiausių procentų (32,8 proc.). Verta atkreipti dėmesį, kad tikrai patikimu snaiperiu „Žalgirio“ komandoje galima galbūt vadinti tik Kasparą Vecvagarą, kuris ir Eurolygoje, ir LKL pirmenybėse tritaškius realizavo 45 proc. tikslumu.

Tuo tarpu tokie perimetro žaidėjai kaip E.Ulanovas (34 proc.) ar R.Seibutis (32 proc.) Eurolygoje nebuvo patys patikimiausi metikai, o Martynas Pocius (19 proc.) ir J.Randle'as (6 proc.) iš toli atakavo tragiškai.

Būtent pastarąjį „Žalgirio“ tarpsezonio pirkinį „Neptūnas“ gali paversti kauniečių duobkasiu, suteikdamas jam daugiau erdvės imtis iniciatyvos, o tą daryti jis mėgo visą savo karjerą.

Atvykus J.Randle'ui, kertiniu „Žalgirio“ puolimo elementu tapo amerikiečio ir P.Jankūno „pikenpopas“, kai staigus legionierius sutraukia tiek savo tiesioginio oponento, tiek varžovų aukštaūgio dėmesį ir perduoda kamuolį ties tolimu vidutiniu nuotoliu ar tritaškiu atšokusiam P.Jankūnui. Pastarasis tokias situacijas labai dažnai išnaudoja šaltakraujiškai.

J.Randle'o ir P.Jankūno „pikenpopo“ metu, „Neptūno“ gynyba privalo dėti akcentą P.Jankūnui. Aukštaūgis, kuris prižiūri „Žalgirio“ kapitoną, negali atsitraukti nuo jo jokiomis sąlygomis, net jeigu J.Randle'as įsiveržtų į baudos aikštelę.

Nors J.Randle'as yra labai staigus žaidėjas, pasižymėti prasiveržimo metu jam trukdo žemas ūgis ir ribotos šuolio galimybės. Amerikietis taip pat nėra patikimas metikas po driblingo, tad labai dažnai negali pasinaudoti erdvėmis „du prieš du“ situacijose.

Provokuodamas J.Randle'ą, R.Seibutį ar E.Ulanovą atakuoti iš tolimesnių distancijų „Neptūnas“ taip sumažintų galimybes pasižymėti pavojingiausiems „Žalgirio“ žaidėjams – P.Jankūnui ir I.Vougioukui. Žinoma, tai būtų didelė rizika, tačiau „Žalgirio“ oponentai Eurolygoje šį sezoną jau ne kartą įrodė, kad ji gali pasiteisinti.

Kokius akcentus LKL finalui su „Žalgiriu“ sudės D.Adomaitis ir jo trenerių štabas pamatysime jau šį vakarą, 19 val., kai „Neptūnas“ ir „Žalgiris“ Kaune stos į pirmąją serijos akistatą.

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą socialiniame tinkle „Facebook“. Susisiekti su autoriumi galite el. paštu: algimantas@krepsinis.net