Istorija grįžta: Ispanijos rinktinės sugrįžimas į elitą 2008 metais

Futbolo portalas Ivartis.net pristato dar vieną rubrikos „Istorija grįžta“ numerį. Kiekvieną savaitę lankytojai turi galimybę prisiminti po vieną gerai žinomą istorinį įvykį.

2008 metų Europos čempionate pasaulis išvydo naujosios kartos Ispanijos rinktinės dominavimą, kuris buvo vainikuotas vyšnia ant torto – laimėtomis finalo rungtynėmis prieš Vokietijos rinktinę. Tai pažymėjo, jog naujoji šalies futbolo rinktinė ne tik turi talentą, bet jį gali paversti reikšmingais pasiekimais didžiojoje scenoje.

Iki 2008 metų čempionato, „La Roja“ išgyveno tikrą titulų sausrą – dabar sunku patikėti, bet komanda net 44 metus buvo neiškovojusi nė vieno iš didžiųjų turnyrų trofėjaus. Per visą šį laikotarpį rinktinė neturėjo aiškaus identiteto, o taip pat unikalių žaidėjų, kurių kolektyvinis darbas atneštų apčiuopiamų rezultatų. Laukti teko ilgai, tačiau kur prasidėjo pakilimas?

Po 2004 metų Europos čempionato Portugalijoje, kur ispanai iškrito po grupių etapo, naujuoju treneriu buvo paskirtas Luisas Aragonesas. Su juo komanda patekot į 2006 metų pasaulio čempionatą, kur iškrito aštuntfinalyje pralaimėję prancūzams. Tai buvo dar vienas turnyras, kuriame ekipa pademonstravo gerus rezultatus, bet trapų žaidimą. Šį kartą federacija buvo linkusi suteikti strategui antrą šansą ir išvados buvo padarytos.

L.Aragonesas po iškritimo iš turnyro priėjo prie išvados, kad komanda nėra pajėgi konkuruoti su visais oponentais remdamasi kontaktinio futbolo taktika ir suprato, jog kelias į pergales gali būti kamuolio kontrolės prioritetas ir greitas jo judėjimas visuose aikštės kanaluose. Kitaip tariant, tai buvo tikriausios „tiki takos“ užuominos, kurias vėliau matėme „Barcelonos“ klube dirbant Pepui Guardiolai. Dar viena tokio L.Aragoneso sprendimo priežastis buvo savo gynybos linijos apsaugojimas – ji nebuvo pati įspūdingiausia, tačiau jis dirbo tuo pačiu metu ir ties tuo, jog ją patobulintų.

L.Aragonesas buvo žinomas, kaip treneris, su kuriuo buvo sunku sutarti ne tik teisėjams, bet ir žaidėjams bei žiniasklaidai. Per 30 metų trenerio karjerą jis buvo iškovojęs vos vieną lygos titulą ir jo karjera nebuvo tokia, kokios svajotų įprastas specialistas. 2007 metais jis susiriejo su vienu mylimiausių šalies futbolininkų Rauliu, kuris galų gale net nevyko į Europos čempionatą. Raulis buvo viena iš priežasčių, kodėl komanda buvo tokia neharmoninga 2006 metų pasaulio čempionate ir tai paskatino L.Aragonesą griebtis radikalių sprendimų, pakeičiant jį Dani Guiza, Fernando Torresu ir Davidu Villa.

„Euro 2018“ atranka ispanams praėjo labai sėkmingai – jie užėmė pirmą vietą, iškovodami 9 pergales iš 12 galimų. Pagrindiniame turnyre Ispanijos rinktinė dominavo. D grupėje jie patiesė visus oponentus, tarp jų Švediją, kuri juos buvo įveikusi atrankos varžybose ir titulą ginusius čempionus – Graikiją.

Visgi ketvirtfinalis buvo, ko gero, jau finalas, kuriame susitiko su Italijos rinktine. Iki mačo ispanai buvo neįveikė varžovų 88 metus, tad šios rungtynės turėjo ypatingą vertę, ne tik dėl kelialapio į pusfinalį. Pagrindinis rungtynių laikas pasibaigė lygiosiomis 0-0, o per pratęsimą ispanai, stebėtina, nesugebėjo palaužti prastą žaidimą demonstravusios Italijos rinktinės. Prakeiksmas galų gale buvo panaikintas per vienuolikos metrų baudinių seriją, po kurios buvo garbinamas Ikeras Casillasas. Vartų sargas atmušė du varžovų smūgius, o ispanai laimėjo 4-2. Tai buvo pirmas kartas nuo 1984 metų, kai rinktinė sugebėjo patekti į pusfinalį. O jame, mače prieš Rusiją, savo jėgą šį kartą pademonstravo ne gynybos linija, kurią tvirtai laikė Carlesas Puyolis, Carlosas Marchena, Sergio Ramosas ir Joanas Capdevila, bet saugai. Davidas Villa turėjo baigti rungtynes jau po 34 minučių ir tai pirmajame kėlinyje išmušė iš vėžių „La Roja“, kuri prarado savo svarbiausią žaidėją, įmušusį keturis įvarčius turnyre. Visgi antrajame kėlinyje rusai sulaukė galingo oponentų pasirodymo. Įprastai penkis saugus į aikštę leisdavęs L.Aragonesas galėjo džiaugtis tuo, kaip jie lengvai skirstė perdavimus vienas kitam ir darkė varžovų gynybą. Xavi, Danielis Guiza ir Davidas Silva, atitinkamai 50, 73 ir 82 minutėmis pelnė savo įvarčius. Prie to stipriai prisidėjo D.Villą pakeitęs Cescas Fabregasas, kuris komandinius veiksmus galutinai padailino dviem rezultatyviais perdavimais.

Prieš finalą Vienoje, kuriame Vokietijos rinktinė norėjo atsigriebti už fiasko namuose per 2006 metų pasaulio čempionatą ir kompensuoti tai Europos čempionų titulu, Ispanija lažybų kontorose buvo laikoma favoritė. Joachimas Lowas, žinoma, buvo susipažinęs su varžovų galimybėmis, bet jis veikiausiai nesitikėjo, kad rungtynėse L.Aragonesas pateiks staigmeną ir pasiliks tik su vienu puolėju, sistemoje 4-5-1. Atakos smaigalyje buvo Fernando Torresas, o traumuotą D.Villą toliau pavadavęs C.Fabregasas buvo jo užnugaryje. „La Roja“ startavo lėtai ir netgi leido oponentams kontroliuoti kamuolį, bet komandą atgaivino 33 minutę pelnytas F.Torreso, kuris prieš tai dar buvo pataikęs į virpstą, įvartis. Xavi atliko puolėjo mėgstamiausią perdavimą, kai jį išvedė į priekį, palei dešine baudos aikštelės pusę. „Liverpool“ puolėjas sprintavo žaibiškai, aplenkė varžovą ir spėjo mikliai perkelti kamuolį per išbėgusį Jensą Lehmaną. Vėliau finale Marcosas Senna „nugesino“ vieną pagrindinių Vokietijos variklių Michaelį Ballacką, o tuo metu dar dešiniojo gynėjo pozicijoje žaisdavęs S.Ramosas spėjo ne tik drausmingai gintis, bet ir tapti šeštuoju saugu atakose. Vokietija tiesiog nesugebėjo sulaikyti nepriekaištingo varžovų žaidimo, nors ir turėjo kamuolio kontrolės persvarą. Žavingas „tiki-taka“ buvo efektyvesnis ir pasitarnavo L.Aragoneso komandai su kaupu – ji triumfavo rungtynėse ir kėlė į viršų taurę po labai ilgo laiko tarpo.

D.Villa gavo auksinio batelio apdovanojimą su 4 įvarčiais, Xavi tapo naudingiausiu turnyro žaidėju, o devyni Ispanijos rinktinės žaidėjai pateko į geriausią turnyro komandą.

L.Aragonesas po turnyro pasitraukė iš trenerio posto, bet įpėdiniui Vicente Del Bosque paliko įspūdingą palikimą – komanda, kurios bijoti Europoje pradėjo visi. Komandą, kuri po dviejų metų tapo pasaulio čempionais, o 2012 metais Lenkijoje ir Ukrainoje apgynė senojo žemyno titulą.