Gilus žvilgsnis į komandos psichologiją su M.Kiltinavičiumi: kaip įtikinti žaidėjus, kad jiems padės meditacija arba kodėl treneris retkarčiais turi pasirodyti silpnas

 Dar prieš septynerius–aštuonerius metus Marius Kiltinavičius buvo gerai atpažįstamas veidas Lietuvos pramogų pasaulio scenoje. Praėjusiais metais jis prikėlė Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) vieną autsaiderių „Vilniaus“ komandą iki atkrintamųjų varžybų. Balandžio 24 dieną jis, kartu su Marijampolės „Sūduvos-Mantingos“ krepšininkais, kėlė į viršų NKL čempionų trofėjų. Dabar M.Kiltinavičius yra laikomas vienu perspektyviausių šalies krepšinio specialistų.

Lietuvos krepšinyje 34 metų treneris tapo žinomu ne tik sėkmingu darbu „Vilniaus“ ir „Sūduvos-Mantingos“ komandose, tačiau ir netradiciniais treniravimo metodais. Psichologo sugebėjimais jau spėjęs pagarsėti M.Kiltinavičius į Marijampolės klubo treniruočių planą įvedė meditacines treniruotes.

„Mes po truputį pradėjome apie tai šnekėtis. Su vienais daugiau, su kitais mažiau. Buvo ir asmeninių pokalbių. Praėjus kažkiek laiko, kai pajutau, kad mes pasiekėme reikiamą savitarpio supratimą, pradėjome apie tai kalbėtis rimčiau, – apie tai, kaip pavyko įtikinti „Sūduvos-Mantingos“ krepšininkus išmėginti, iš pažiūros, labai neįprastą treniruočių metodą, pasakojo M.Kiltinavičius. – Suorganizavau susirinkimą, pasišnekėjome, kas yra meditacija, kuo ji naudinga. Mes matėme teigiamus rezultatus. Manau, kad tai tikrai padėjo: tiek kaip komandai pasiekti pergales, tiek kai kuriems individualiai. Kai kurie šioje vietoje padarė milžinišką pažangą: nuo degtuko, užsidegančio staigiai ir visiškai savęs nekontroliuojančio, iki ramybės.“

Apie savo kelią ten, kur yra dabar, apie tai, kokie psichologiniai aspektai lemia komandos sėkmę, apie trenerio ir žaidėjų tarpusavio santykius ir apie tai, ko eilinis krepšinio sirgalius negali pamatyti, stebėdamas palaikomos komandos rungtynes – M.Kiltinavičius pasakoja specialiame interviu portalui Krepsinis.net.

– Mariau, kokios buvo jūsų pastarosios dienos?

– Apšneki visa tai su vienais, su kitais žmonėmis. Buvo komandos uždarymas. Ta tema aktuali ir tai jaučiasi. Tai yra smagu.

– Pastarieji dveji metai jūsų karjeroje buvo didžiulis šuolis. Jums pačiam kažkiek netikėta?

– Nežinau, ar tai tikėta, ar ne. Kai dirbau su „Vilniumi“, aš tikėjau tos komandomis galimybėmis. Tuo pačiu ir dirbant su Marijampolės komanda.

– Su „Vilniumi“ buvo taip, kad kai jūs atvykote, komanda buvo po eilės pralaimėjimų ir, ko gero, niekas netikėjo, įskaitant ir pačius krepšininkus, kad ši ekipa gali patekti į NKL atkrintamąsias. Ko gero, buvo nelengva priversti tuo patikėti pačius žaidėjus?

– Nuo to viskas ir prasidėjo. Reikėjo, kad jie visi patikėtų, kad nėra nieko tokio. Kaip ir dažnai gyvenime, viskas prasideda nuo to, kaip mes ką matome. Kaip mes priimamame susidariusias situacijas. To išdava – teigiamas arba neigiamas rezultatas. Taip yra bet kur gyvenime: sporte, santykiuose ar bet kurioje kitoje srityje.

Tai yra pamatas to namo, kurį mes statome. Mūsų vidinė būsena yra tai, kaip aš matau situaciją, kaip aš ją priimu ir kaip aš joje jaučiuosi. Tai yra pamatas. Jeigu tu statai ant netinkamo pamato namą, gali dėti ant jo ką nori, bet kažkada tas namas įgrius. Gali dėti pačias brangiausias plytas, bet jei pamatas bus pastatytas prastai, namas bus prastas, vienareikšmiškai. Tas pats ir krepšinyje.

– Kas krepšinyje yra pamatas?

– Jeigu mes kalbame apie krepšinį, krepšinis yra krepšininkai. Krepšininkas visų pirma yra žmogus. Pamatas yra kokia to žmogaus vidinė būsena: kaip jis priima tai, kas vyksta aplinkui jį, kaip jis giliai, sąmoningai tai priima. Galime pastebėti, kad ir gyvenime tam tikrose situacijose mes iki galo nesuprantame, kas vyksta aplinkui. Sąmoningumas yra be galo svarbus momentas. Toliau savijauta: kaip tu tose situacijose jautiesi.

Juk ne paslaptis, kad gerai besijausdami, mes galime rodyti geresnius rezultatus nei blogai besijausdami. Jeigu tu jautiesi patogiai, pozityviai, tai automatiškai kelia tavo galimybes gerai pasirodyti. Jeigu tu esi susikaustęs, pergyveni, bijai, tai automatiškai kausto tavo veiksmus. Tai ir yra esminis skirtumas tos vidinės būsenos: ar ji bus baimės spalvos, ar ryžto, noro, meilės spalvos.

– Taip paskubomis perėjome prie rimtų temų. Noriu šiek tiek sugrįžti atgal ir paklausti, koks bendrai buvo jūsų kelias į profesionalų krepšinį?

– Visą gyvenimą žaidžiau krepšinį. Kurį laiką profesionaliai. Žaidžiau už Tauragės komandą. Mes tada laimėjome Regionų krepšinio lygą ir patekome į LKAL čempionatą, kurio atitikmuo dabar yra NKL. Po to iš „Tauragės“ aš išėjau į „Šilutę“. Man buvo dvidešimt metų, kai žaisdamas Šilutėje iš gydytojų išgirdau diagnozę, kad daugiau nebegalėsiu profesionaliai sportuoti. Tada grįžau į Kauną ir pradėjau dirbti „Tornado“ krepšinio mokykloje.

– Kokios sveikatos problemos sutrukdė tęsti karjerą?

– Nugara. Buvo sunki situacija su mano stuburo slanksteliais. Taigi nebegalėjau žaisti profesionaliai, tačiau iškart pradėjau dirbti su vaikais. Vėliau dirbau Birštono „Jazz“ komandoje trejus metus, po to išvažiavau į Rusiją, į Vladivostoką.

– Kodėl į Vladivostoką, kaip ten atsidūrėte?

– Nežinau, tiesiog vasarą man pasiūlė atvykti į Jakucką, padirbėti su vaikais. Žodžiu, per federaciją ten išvykau. Du mėnesius mes ruošėmės vienam iš labai svarbių turų. Jį laimėjome, o po to gavau pasiūlymą dirbti Vladivostoke. Tai buvo 1998 metai. 

– Tai buvo jau po muzikinės karjeros?

– Taip, tai buvo jau po to.

– Tačiau, kaip suprantu, kai dvidešimties metų pradėjote dirbti su vaikais, vis dar dainavote?

– Dainavau, dainavau. Kai baigiau žaisti krepšinį, atsirado daugiau laiko. Tai buvo vasara. Nebuvo ką veikti. Sužinojau, kad Raigardas, kurį pažinojau, kuria grupę ir nusprendžiau jam paskambinti. Viskas įsisiūbavo labai greitai. Viskas buvo labai greitai. Tačiau aš visada save įsivaizdavau krepšininku ir tie muzikiniai reikalai buvo tik šalia manęs.

– Prieš tapimą treneriu kažkaip tobulinote savo žinias? Turėjote kažkokių sektinų pavyzdžių?

– Žinoma. Pirmiausia, tu pats žaidi ir dirbi su treneriais. Po to tu pradedi vaikščioti į visokius seminarus. Vėliau gavau FIBA trenerio sertifikatą po trejus metus trukusių kursų. Mes ten važiavome kartu su Sauliumi Štombergu. Ten mokėmės trejus metus iš labai gerų trenerių: Pešičiaus, Pablo Laso. Rimta kompanija ten buvo. Tu galėdavai su jais kalbėti apie viską, klausti ko nori. Davė be galo daug naudos.

Tačiau didžiąja dalimi tai yra praktika. Tai yra sritis, kur svarbiausia yra praktika. Kaip ir bet kur, teorija lieka teorija, jeigu ji nepritaikoma praktiškai. Mes įgyjame patirtį ir tai yra žinojimas. Teoriją turi panaudoti praktiškai. Su praktika įgauni vis daugiau patirties. Žinoma, turi būti noras gilintis.

– Tai jūs jau nuo vaikystės buvote įnikęs į krepšinį?

– Taip, aš dar šešerių visiems sakiau, kad būsiu krepšininku. Visą gyvenimą man buvo svarbiausias krepšinis. Ir taip jau viskas susidėliojo, kad žaidi, žaidi, matai save kaip krepšininką. Po to kažkas atsitinka, tačiau dar daug metų aš save mačiau kaip krepšininką. Persiorientuoti buvo labai sunku. Kai tau dvidešimt metų, tau pasako, kad viskas. Tuo metu, kai pradedi žaisti, įsivažiuoti ir kažkokius rezultatus rodyti. Tačiau viskas susidėliojo, kad iš karto pradėjau dirbti treneriu ir tai labai padėjo. Tu vis tiek gali save realizuoti ir žinai, kad neatsitrauksi nuo to krepšinio. Dar daug metų turėjo praeiti, kol nebesapnavau, kad aš žaidžiu pats. Iki tol, kol aš viduje pasijutau nebe krepšininku, o treneriu, turėjo praeiti daug metų. Ne penkeri. Daugiau.

– Kaip keitėsi bendras suvokimas apie krepšinį, kas svarbu šiame žaidime: taktika, psichologija?

– Keitėsi kardinaliai. Kai pradedi dirbti, tau atrodo, kad tu kažką labai moki ir supranti. Tačiau vėliau tu supranti, kad tuo metu tu dar nieko nemokėjai ir nesupratai.

– Buvo kažkoks pereinamasis laikotarpis, kad, pavyzdžiui, iš pradžių galvojote, jog svarbiausia buvo taktika, o po to suvokėte, kad svarbiausia yra psichologiniai dalykai, trenerio santykiai su žaidėjais?

– Svarbu yra ir tai, ir tai. Krepšinyje reikia tą kamuolį pataikyti į tą skylę ir neleisti priešininkams padaryti to paties. Tai yra esmė. Taktika yra be galo svarbi, tačiau viskas yra labai persipynę. Deriniai yra labai svarbu, bet grįžkime prie to pamato. Juos pildo žmonės. Tai yra vidinė krepšinio pusė. Krepšinis turi savo išorinę pusę, o tai yra vidinė pusė. Kaip ir bet kur. Pavyzdžiui, žmogus. Juk tiesa yra žmogaus viduje. Tiesa nėra tai, kaip jis rengiasi, kokius daiktus turi. Tiesa yra žmogaus vidinės savybės. Viskas yra labai svarbu.

– Kokia yra jūsų žaidimo filosofija ir ar ji apskritai egzistuoja?

– Kas liečia taktiką, tu turi žiūrėti, kokius tu turi krepšininkus. Tu turi žinoti, kokios tavo krepšininkų galimybės. Turi išryškinti jų gerąsias savybes ir paslėpti blogąsias. Žaidime turi nedominuoti jų blogosios savybės, o atvirkščiai. Tarkime, jeigu palygintume „Vilnių“ ir „Marijampolę“, tai yra absoliučiai skirtingos komandos. Taktinis braižas irgi absoliučiai skiriasi: tiek gynyboje, tiek puolime.

– Grįžkime prie „Vilniaus“. Prisimenate savo pirmąją treniruotę?

– Puikiai prisimenu. Pirmiausia, mačiau, kad visi žaidėjai buvo nuleidę rankas. Tai yra normalu, kai tu pralaimi daug kartų iš eilės. Tai duoda per galvą. Buvo pilki pilki žvilgsniai. Pats Jermaine‘as buvo praradęs tikėjimą. Kitą savaitę mes jau žaidėme rungtynes su „Trakais“. Aš pamenu, kad aš pirmiausia pats sau pasilyginau „Vilnių“ su „Trakais“ ir pamačiau, kad abi komandos nelabai skiriasi, individualios žaidėjų galimybės yra panašios.

Pirmiausia, aš pats tuo patikėjau ir sakiau, ką jaučiu, o ne ką reikia sakyti. Tai du skirtingi dalykai. Mes, žmonės, turime gebėjimą suprasti ir perskaityti, kas yra tiesa ir kas yra tik žodžiai. Jeigu žmogus tuo netikėdamas sakytų „Aš jumis tikiu“, tai jaučiasi. Mes tokius dalykus jaučiame. Kadangi aš pats realiai suvokiau ir mačiau, kad niekuo „Trakai“ nėra stipresni, aš pabandžiau tai perteikti. Pirmiausia, patį faktą ir po to truputį detaliau visa kita.

Nuo to ir pradėjau visą pokalbį, kad mūsų laukia rungtynės su „Trakais“ ir nelabai matau didelio skirtumo tarp jūsų ir tarp jų. Mes laimėjome tas rungtynes.

– Kaip visą tai perteikti? Tai yra tiesiog kalba komandai ar atskiri pokalbiai su žaidėjais?

– Iš pradžių, pasikalbi su visa komanda, o po to eini į artimesnį kontaktą su pagrindiniais herojais. Tačiau esminis dalykas yra tikrumas bendraujant. Tai reiškia, kad sakai ne tik tai, kas yra gerai.

Bendraudamas tu turi palaikyti pozityvumą, tačiau kai tokiame fone tu pasakai kažką stipriai neigiamo, tai labai stipriai išsiskiria iš bendro fono. Jeigu tai yra netikėta, tai labai stipriai paveikia. Bendrauji, bendrauji su žmogumi, esi tame pozityviame fone ir ateina momentas, kai tu jauti, kad reikia piktesnio žodžio, kuris irgi turi būti pasvertas. Tada efektas bus stipresnis. Ir atvirkščiai, jeigu tu nuolat kalbėsi tik neigiamai, neigiamai, neigiamai ir ryškesnis momentas – tu vėl neigiamai. Tai nebeišsiskiria. Tai yra tas pats fonas. Nėra reikiamo kontrasto.

– Atvykote į „Vilnių“, pradėjote vyrus įtikinėti, kad jie gali laimėti, kad jie tikrai niekuo neprastesni už varžovus. Ar iš pradžių jautėsi nusistatymas, kad maždaug „taigi mes viską pralaimime, apie ką tu šneki“?

– Komandoje yra dvylika žmonių ir visi yra skirtingi. Taigi ir reakcija į tavo žodžius visų yra skirtinga. Tu tiesiog bendrauji su jais ir pradedi juos pažinti. Atvykus dirbti į komandą, pirmuoju tavo tikslu negali būti siekis tapti populiariu tarp savo žaidėjų. Tai bus netikra. Jeigu mes kalbame apie tikrą žaidėjo pagarbą treneriui, tai gali vykti tik laike, prie vienokių ar kitokių įvykių. Tu negali ateiti ir iš karto mėginti tai padaryti. Tu suvoki, kad tai turi būti, tačiau tai turi vykti natūraliai. Vieni priima greičiau, kiti lėčiau, kiti išvis nepriima.

– Kaip elgtis su tais, kurie nepriima, kurie kažkodėl nusistatę neigiamai?

– Jų būdas gali būti toks, kad jie skeptiškai žiūri į pozityvius dalykus. Tu tą jauti ir kai kalbiesi su jais individualiai, pradedi galbūt kažkaip kitaip bendrauti. Galbūt kalbėtis jų suprantama kalba.

– Ta jų suprantama kalba gali būti griežtas žodis?

– Nebūtinai. Griežtas žodis yra reikalingas, kai kažkas vyksta stipriai nelogiškai arba daroma piktybiškai. Šiaip bendravime ką reiškia griežtas žodis? Aš asmeniškai nelabai tikiu žodžiu „reikia“, aš tikiu žodžiu „noriu“. Tai yra didžiulis skirtumas. Jeigu aš noriu, tai eina iš vidaus. Jeigu yra „reikia“, tai mane kažkas verčia tai daryti. Tai ir bandai žmoguje pažadinti tą tikrą norą.

Tačiau bendrai, nerasi krepšininko, kuris nenori laimėti. Jeigu to žmogaus ir tavo supratimas apie vidinius dalykus skiriasi, gali sutapti krepšinio dalykai. Supratimas apie taktiką ar panašius dalykus. Tai yra labai susiję dalykai. Viskas vyksta per krepšinį. Tai yra labai sudėtinga apibrėžti, nes tam nėra jokių išankstinių griežtų taisyklių. Tu tiesiog turi tiesiogiai prisitaikyti prie to, kas vyksta. Tu negali žinoti iš anksto ir tam pasiruošti. Tai yra bendravimas su žmonėmis, o žmonių reakcijų tiksliai nuspėti tu negali.

– Kas buvo labai sudėtinga to sezono „Vilniuje“ metu? Kas buvo tas kertinis momentas?

– Pačioje pradžioje buvo sunku juos išjudinti. Žaidėjai buvo emociškai mirę. Jie nejautė malonumo treniruočių procese, buvo liūdni. Tai buvo sunkiausias momentas. Laimėjome pirmąsias rungtynes prieš „Trakus“ ir visi užsidegė, bet po to pralaimėjome „Molėtams“ ir vėl visi sulindo į kiautus. Tačiau galiausiai, pavyko išsijudinti, kiek per tiek laiko įmanoma.

– Šiaip iš tikrųjų dideli pokyčiai įvyko per labai trumpą laiką.

– Labai daug įtakos padarė Jermaine‘o būdas. Jį buvo lengviausia išjudinti. Jis buvo labai užsispyręs gerąja to žodžio prasme, siekiantis tikslo, tačiau tuo pačiu labai atviras. Jis greitai įsileido mane į savo širdį. Kai tai padaro pagrindinis žaidėjas, viskas tampa paprasčiau. Po to pavyko rasti bendrą kalbą su visais. Negali iškart tikėtis, kad tavimi tikės grupė žmonių, kurie tavęs nepažįsta. Taip nutinka tik per laiką. Negali pykti, kad jie tavimi netiki iš karto.

Komandoje labai svarbu, kad žaidėjas tikėtų, ką sako treneris. Tai yra žiūrėjimas viena kryptimi. Tada žaidėjas pradeda tikėti tuo, ką daro. Jeigu krepšininkas ne iki galo tiki tuo, ko iš jo reikalauja treneris, kaip tai stipriai gali atsiliepti jo pasirodymui. Tada toks žaidėjas labai stipriai mažina tavo viso žaidimo plano išpildymo kokybę.

Šiaip tas sezonas buvo tikrai geras, tik gaila, kad pabaiga taip susiklostė. Atkrintamosiose paleidome laimėtas rungtynes Klaipėdoje.

– Žinoma, sezonas „Vilniuje“ buvo puikus tiek jums, tiek komandai. Tačiau ar padarėte nors vieną klaidą, iš kurios vėliau mokėtės?

– Visada tu mokaisi, nes visada tu esi stebėtojas to, kas vyksta.

– Bet reikia sugebėti kažkaip atsitraukti, pasižiūrėti į save iš šono. Kaip tai padaryti?

– Tam reikia ramybės. Aš puikiai prisimenu save, kai rungtynių metu aš visiškai prarasdavau savikontrolę. Mane užvaldydavo pyktis. Pykdavau ant žaidėjų, kurie neišpildo mano nurodymų, pykdavau ant teisėjų, kurie nesušvilpdavo taip, kaip man atrodė jiems reikėjo. Tas pyktis apakina tave. Tu užverdi ir nekontroliuoji rungtynių. Tu tampi kaip keleivis traukinyje. Tave neša, tu kažką gal bandai daryti, bet tu negali kontroliuoti situacijos, nes tu savęs nekontroliuoji.

Po to pasikeitus gyvenimo būdui, siekiant tos ramybės ir vidinės savikontrolės, aš labai greitai pajutau rezultatą trenerio darbe. Tu gali išlikti stebėtoju ir priimti sprendimą šaltu protu, nepaveiktas įtampos.

– Kokios yra pagrindinės klaidos, kurias daro pradedantieji treneriai?

– Pirmoji klaida, kai žmogus galvoja, kad jau yra geras treneris. Aš jau išmanau krepšinį, nes žinau, kas yra dvižingsnis, kas yra verpstė, kas yra „pikenrolas“, kas yra „pikenpopas“. Kai taip nutinka, mes save užblokuojame. Mes įstatome save į tą rėmą ir viskas. Kai mes dalyvaujame seminare ar kažkur, mes įsitikiname, kad mes tai jau žinome, mes nesugebame į tai įsigilinti. Tai yra didžiausia pradedančiųjų trenerių klaida.

Ypač, kai tarkime esi vaikų krepšinyje ir turi labai talentingus vaikus, kurie viską laimi. Labai lengvai treneris pasijaučia geru. Jis laimėjo vieną turnyrą, kitą turnyrą. Mes turime suprasti, kad visada yra ko išmokti. Labai naudinga pergalėse matyti žaidėjų nuopelnus, o pralaimėjimuose ieškoti savo klaidų. Sugebėjimas visada pradėti nuo savęs yra esminis akcentas augimo procese.

Tu gali žiūrėti Željko Obradovičiaus ir Svetislavo Pešičiaus paskaitą ir galvoti, kad aš jau visa tai girdėjau. Ką tu čia man pasakoji žinomus dalykus... Tai negi dabar tie žmonės šiaip sau šneka? Ne. Jeigu jie kažką sako, vadinasi, ten yra kažkoks perliukas.

Žinoma, priklauso ir nuo mano būsenos. Jeigu aš nuvyksiu į seminarą su Pablo Laso ir iš vakaro gerai pasišoksiu klube iki 4 ryto, tai koks tu gali ateiti 8 ryto į paskaitą. Tu ateisi šiltas, tau bus viskas juokinga, bet tu nieko negalėsi priimti. Visi tie dalykai mus labai stabdo.

– Kokios galėtų būti trenerio klaidos elgesyje su žaidėjais?

– Pagrindinis dalykas, kurį mums reikėtų suvokti dirbant su žmogumi, ypač trenerio darbe (nes mums kartais reikia pasakyti grubesnį žodį, kritiką), kad tu žmogų gali kritikuoti tiek, kiek jis jaučia, kad tu jį gerbi. Jeigu tas žmogus žino, kad tu jį gerbi ir jis tau svarbus, tu gali jį kritikuoti stipriai, bet jeigu tas žmogus tavęs net nepažįsta arba jis nejaučia iš tavęs pagarbos, tai tavo kritikos laipsnis išeis iš tos ribos. Tas žmogus išoriškai tavęs gal išklausys, bet viduje vienareikšmiškai tau prieštaraus, nepriims tavo kritikos. Natūraliai įvyks atmetimo reakcija.

Kartais mes negerbiame kitų, nes jie kažko nemoka. Tačiau pagarba ir sugebėjimas... Mes neturėtume gerbti žmogaus už jo sugebėjimus, nes tai nebus tikra. Mes turėtume gerbti žmogų visų pirma už tai, kad jis yra asmenybė. Į tai reikia pažiūrėti plačiąja prasme: tarp mūsų skirtumų nėra. Mes turėtume gerbti kiekvieną žmogų, bet tai be galo sudėtinga.

Dabar aktuali tema yra teisėjai. Anksčiau aš dar prieš rungtynes domėdavausi: kas šiandien švilps, kas šiandien švilps. Nusiteikdavau negatyviai, vienus teisėjus vertinau palankiai, kitų stipriai nemėgdavau. Dabar, kai mano pozicija yra kitokia, kai aš visai kitaip žiūriu į teisėją, man visiškai nesvarbu, kas švilps. Dabar prieš rungtynes aš nuoširdžiai džiaugiuosi, kad ir kas man bešvilptų. Ir tai man be galo padeda rungtynių metu

– Kalbant apie pagarbą, kai atvykote dirbti į Marijampolę, gavote komandą, kurioje buvo daug veteranų. Kaip jums pavyko įtikinti juos, kad jūs esate žmogus, kuris gali jiems padėti laimėti pirmenybes?

– Tai žinoma yra laipsniškas procesas. Negali norėti, kad tave iškart pradės gerbti tavo amžiaus žmonės. Aš savimi pasitikėjau, žinojau, kad tam reikia laiko ir niekur neskubėjau. Palaipsniui viskas sustojo į savo vietas.

– Tarkime jūs braižote derinį rungtynių metu ir vienas iš veteranų prieštarauja, sako, kad reikia daryti kitaip. Kaip jūs elgiatės?

– Jeigu įvyksta kažkoks nesusipratimas rungtynių metu, tu stengiesi vėliau su tuo žmogumi pasišnekėti. Tačiau rungtynių metu tu neini į jokią diskusiją, tam paprasčiausiai nėra laiko. Žinoma, tokiu atveju tu turi pasišnekėti su žmogumi, pasakyti jam argumentus, kurie gali būti ir krepšinio, ir komandos psichologijos atžvilgiu. Tačiau šiemet tokių problemų nebuvo nė karto.

Jeigu tu kažką darai ir tas veteranas turi kažkokį pasiūlymą, klausimas, kaip jis jį pateikia: ar tai yra prieštaravimo fone, ar tiesiog pasiūlymas. Tas žmogus gali pasiūlyti net geriau nei tau tuo metu atrodo. Tu vėlgi priimsi tai. Klausimas, kaip pats pasijusi. Ar pasijusi, kad tave čia įžeidė, ar pasijusi, kad kažko išmokai. Kad ir treniruotėje kažkas pasiūlo kažką daryti kitaip ir tu pagalvoji, kad gal tikrai tai yra geriau. Tai yra tas pats atvirumas.

– Tačiau įsivaizduokime, kad nusileidus vieną kartą, tas žaidėjas pradeda reikšti savo nuomonę ir pasiūlymus vis dažniau.

– Tu turi tai kontroliuoti. Jeigu komandoje atsiranda asmenybė, kuri turėtų tokio negatyvo bruožą, visada kištų savo nuomonę, tu nuolat turėtum su tokiu žmogumi bendrauti. Jeigu tas žmogus nesikeičia, jis išlieka negatyvus ir situacija komandoje leidžia jį pakeisti, tuomet tu su juo išsiskiri. Žinoma, be kažkokio pykčio ant jo. Na ne – tai ne. Ką dabar jau padarysi. Tai nėra kažkas tokio labai baisaus.

– Marijampolės komandoje įvedėte plačiai nuskambėjusią naujovę. Pradėjote rengti meditacines treniruotes. Labai įdomu, kaip jums pavyko įtikinti krepšininkus, kad tai gali jiems padėti?

– Nuo pat pradžių šnekėjomės apie tą vidinę krepšinio pusę – žaidėjo vidinę pusę. Labai svarbi yra krepšininkų savikontrolė. Sezono pradžioje mūsų komandoje kai kurie jaunesni žaidėjai turėjo dėl to problemų. Mes nemokėjome blogai žaisti. Reikia mokėti blogai žaisti.

– Ką turite omeny?

– Tarkime tau nesiseka. Tu prametei į krepšį, padarei klaidą. Sutikite, tai yra normalu krepšinyje. Tai yra krepšinio dalis, neišvengiama. Padaryti klaidą nėra klaida. Pramesti nėra klaida. Tačiau reakcija į tai, jeigu ji yra negera (aš pradedu nervuotis), yra klaida. Tarkime, aš suklystu puolime, tačiau dėl savo negatyvios reakcijos į tai aš padarau klaidą ir gynyboje. Tai yra tikroji klaida. Taigi tikroji klaida yra mano bloga reakcija į klaidą, bet ne pati klaida. Turi išmokti save valdyti.

Mes po truputį pradėjome apie tai šnekėtis. Su vienais daugiau, su kitais mažiau. Buvo ir asmeninių pokalbių. Praėjus kažkiek laiko, kai pajutau, kad mes pasiekėme reikiamą savitarpio supratimą, pradėjome apie tai kalbėtis rimčiau.

– Tada ir pasiūlėte idėją medituoti?

– Taip. Suorganizavau susirinkimą, pasišnekėjome, kas yra meditacija, kuo ji naudinga. Mes matėme teigiamus rezultatus. Manau, kad tai tikrai padėjo: tiek kaip komandai pasiekti pergales, tiek kai kuriems individualiai. Kai kurie šioje vietoje padarė milžinišką pažangą: nuo degtuko, užsidegančio staigiai ir visiškai savęs nekontroliuojančio, iki ramybės.

– Kai kas pasakytų, kad ramybė krepšinyje nėra gerai, nes kai krepšininkas pernelyg ramus, jis nėra agresyvus.

– Tai ramybė nėra atsipalaidavimas kažkoks: dabar aš geras visiems, galiu atiduoti kamuolį priešininkams į rankas. Tai yra savikontrolė. Tai proto ramybė, kada kažkas vyksta ne taip, kaip aš norėčiau. Tai yra valdymas savo negatyvių minčių. Ta ramybė kaip tik leidžia išlaikyti teigiamą sportinį pyktį. Ji neleidžia iš sportiškai pikto peraugti į sportiškai kvailą. Tas teisingas matymas leidžia nesiginčyti su teisėjais, nesiblaškyti, o koncentruotis į tai, kas svarbiausia. Tai tau leidžia nežiūrėti į tai, kas buvo, o žiūrėti tik į tai, kas bus.

– Vis dėlto pagrindinis motyvavimo įrankis – individualūs pokalbiai su žaidėjais?

– Taip, individualūs pokalbiai yra labai svarbūs. Turėdavome komandines meditacijas, tačiau žaidėjas labiausiai atsiveria, kai tu su juo kalbi akis į akį. Individualus pokalbis yra labai svarbu. Labai svarbu išklausyti žaidėją, išgirsti jį ir būti tikram, kad jis tave išgirdo. Ne tik išklausė, bet ir išgirdo. Tai du skirtingi dalykai.

Braižai derinį, gali šnekėti apie kažką, tačiau jeigu žmogus žiūri į vieną tašką ir galvoja apie kažką kita, jis neišgirsta tavęs. Jis išklausė, bet negirdėjo.

– Tai dažnas reiškinys? Kaip elgdavotės, kai tai pastebėdavote?

– Žinoma. Tu iškart jiems įrodai, kad jie neišgirdo. Tu jo paklausi prie visų. Tu žinai klausimą, kurį jam paduoti. Klausiu iš to, kas buvo, ir jis neturi atsakymo. Jis buvo čia, bet jis neklausė. Tada jis susimąsto, kas čia nutiko, kad aš neišgirdau. Minutės pertraukėlės metu yra labai svarbi koncentracija.

Būna taip, kad minutės pertraukėlės metu tu nubraižai derinį, jis išeina į aikštę ir daro visiškai priešingai. Ar staiga dingo jo galimybė išgirsti, ar suprasti krepšinį? Ne, niekas nedingo. Tiesiog jis nesiklausė. Jis tuo metu galvojo: brač, šiandien blogai žaidžiu. Nepavyko tas, nepavyko anas.

– Kalbant apie minutės pertraukėles, galima pastebėti, kad vieni treneriai svarbiais momentais rėkia ant savo žaidėjų, beria daugybę pastabų ir nurodymų. Sutinkate, kad tokiose situacijose krepšininkai gali paprasčiausiai neišgirsti, ką jūs sakote? Visa ta tirada tampa tiesiog triukšmu, kuriame svarbios detalės paskęsta.

– Nežinau apie kitus trenerius ir negaliu nieko komentuoti. Kiekvienas turi savo būdą. Mes, kaip žmonės, skirtingai matome pasaulį ir, kaip treneriai, skirtingai vertiname situacijas.

Taigi, ar daug informacijos minutės pertraukėlės metu yra gerai? Mano manymu, ne. Turi būti akcentai. Akcentas gynyboje, akcentas puolime ir koks nors psichologinis akcentas. Jeigu per minutės pertraukėlę spėsi tiek perteikti, tai bus labai daug.

– Visa tai dar reikia spėti sugalvoti.

– Taip, tai yra tavo pareiga. Tokia tavo profesija. Tu turi skaityti, kas vyksta bendrai, su kiekvienu atskirai, taktiškai, stebėti priešininkus. Dėl to ir neįmanoma gerai dirbti be asistento. Absoliučiai neįmanoma.

Mūsų komandoje Laurynas visada buvo atsakingas už tai, ką žaidžia priešininkai. Jis stebėdavo, kokį derinį jie žaidžia ir rėkdavo gynybai, ką turi daryti. Aš į tai pernelyg nesikišdavau. Žinoma, bendrai matydavau, kas vyksta, bet pasitikėdavau juo.

– Tikite ta idėja, kad vienus žaidėjus reikia laikyti tvirtai ant pavadžio, elgtis su jais labai griežtai, o kitus atvirkščiai – palaikyti, drąsinti, pernelyg nespausti?

– Visi žaidėjai yra skirtingi ir prie kiekvieno reikia rasti tą atskirą priėjimą, bet pagarbos, rūpesčio, meilės faktorius kiekvienam žmogui yra neginčijamas. Čia nėra arba, arba. Tai yra pagrindas santykiuose. Jeigu šitoje vietoje viskas tvarkoje, susidariusius sunkumus neturėtų būti labai sunku išspręsti.

Svarbu, kad komandoje žmonės nebūtų bendradarbiais. Negali būti žaidėjas su žaidėju bendradarbiai, treneris su žaidėju – bendradarbiai, treneris su treneriu – bendradarbiai. Tai gal ir atneš kažkokį rezultatą, tačiau tai labai sumažins galimybes. Tai turi būti artimi žmonės. O kas yra artimi žmonės? Tai žmonės, kurie tarpusavyje dalijasi ne tik tuo, kas yra gerai, bet ir tuo, kas yra sunku. Mes labai dažnai su artimaisiais apšnekame tik gerus dalykus, o sunkumus pasiliekame sau.

– Prieiti prie žaidėjo ir pasiguosti, kad štai sugedo jūsų automobilis, nėra retas reiškinys jūsų kasdieniniame darbe?

– Aš noriu, kad žaidėjas su manimi tuo pasidalintų. Tačiau tam, kad jis suprastų, jog yra tokia galimybė, būdas yra tavo paties pavyzdys. Reikia pradėti nuo savęs. Sugedo mašina ar šiaip gali dalintis bet kuo. Mano manymu, treneris neturi bijoti retkarčiais būti silpnas. Jis turi nebijoti parodyti savo silpnybę. Pasijuokti iš savęs. Nebūtinai visada aš turiu būti pats stipriausias, pats kiečiausias, neklystantis. Aš žmogus. Aš asmenybė ir žaidėjas yra asmenybė.

Tai suvokimas, kad tu bendrauji ne su duomenimis, ne su tais 210 cm, ilga rankų linija. Kiekviename tame gerai išaugusiame organizme yra unikali asmenybė. Labai svarbus yra asmeniškas santykis. Kai jo nėra, aš tai vadinu impersionalizmu. Tai neasmeniškas, paviršutiniškas santykis, kai neprieinama iki asmens ir asmens.

Tas žaidėjas bėga, deda į krepšį, meta tritaškį, padaro klaidą, bet ar viskas gerai yra jo namuose? Tai matosi. Pagal žaidėjo reakciją. Tu pasiteirauji, kas jam yra. Kur sunkumas. Labai svarbu, ypač vyrui, labai svarbu turėti žmogų, kuriam jis galėtų išsipasakoti. Žmonai tu neišsipasakosi savo sunkumų. Žmona tave užkraus sunkumais. Kaip mes tuos sunkumus bandome nustumti? Alaus bokalas ar dar kažkas. Svarbiausia yra turėti, kam išsišnekėti.

– Jūs norite būti tas žmogus savo žaidėjams?

– Aš noriu, kad man žaidėjas viską papasakotų. Aš noriu, kad jis jaustų, jog man rūpi: ar jam sunku, ar jis nori kažkuo pasidžiaugti, ar pasiskųstų, kas jam negerai. Aš noriu, kad jis atsivertų, kad žinočiau, kas jo viduje. Tik tokiu būdu tu gali suprasti, kas vyksta. Tai yra labai svarbu.

Sekite Krepsinis.net apžvalgininką Algimantą Bružą socialiniame tinkle „Facebook“. Susisiekti su autoriumi galite el. paštu: algimantas@krepsinis.net