Teisėjų asociacijos vadovas K.Pilipauskas: apie rezonansinę arbitrų klaidą Vilniuje, jos priežastis ir bejėgę padėti peržiūros sistemą

Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.

Teisėjų tema Lietuvos krepšinio pasaulyje pastaruoju metu yra paliečiama labai dažnai: aptarinėjamas arbitrų darbas bei kompetencija, o taip pat – užsienio teisėjų galimybė bei, kaip kai kurie sako, gal net būtinybė darbuotis mūsų šalyje.

Lietuvos krepšinio federacijos teisėjų asociacijos vadovas Kęstutis Pilipauskas stoja mūrų už teisėjus ir teigia, kad jų lygis yra geras. Tuo tarpu pasitaikančios klaidos – žmogiškojo faktoriaus pasekmė, kurios išvengti neįmanoma.

K.Pilipauskas išsamiai pasidalino mintimis tiek apie Lietuvos arbitrų dabartį, tiek apie ateitį, taip pat komentavo daug diskusijų sukėlusį Lietuvos krepšinio lygos („Tete-a-Tete Casino“ LKL) ketvirtfinalio mačą bei papasakojo, kaip kinta teisėjavimo tendencijos Europoje.

– Neretai yra diskutuojama apie Lietuvos teisėjų profesionalumą. Kaip manote jūs, koks lygio arbitrus šiuo metu turime mūsų šalyje? – paklausėme K.Pilipausko. 

– Jau anksčiau tą esu minėjęs, tą patį galiu pasakyti ir dabar – manau, kad lygis yra geras ir ne toks prastas, koks yra pateikiamas viešojoje erdvėje. Manyčiau, kad tą labiausiai lemia emocijos, ir teisėjai tą negatyvią atmosferą jaučia. Psichologiškai tai veikia. Pradedama lyginti, esą kaimyninėse šalyse yra profesionalesni teisėjai, bet tai yra netiesa. Galime kalbėti apie latvį Olegą Latiševą, kuris yra Europos geriausiųjų dešimtuke, bet lyginant bendrą lygį, mūsų geriausi teisėjai tikrai nenusileidžia kaimynams meistriškumu.

– Ar teisėjų lygis, žvelgiant į pastaruosius metus, turi pastebimą tendenciją augti?

– Teisėjams rengiami seminarai, jų galima daryti ir dar daugiau, bet žmonės patirtį įgauna aikštėje, o ne žiūrėdami tūkstančius vaizdo klipų. Žinoma, yra reikalingos klaidų analizės, iš kurių arbitrai mokosi ir stengiasi jų išvengti. Mūsų geriausi teisėjai šiuo metu yra karjeros pike – jiems po 35–40 metų. Tai yra teisėjų aukso amžius. Manyčiau, kad dabar jie dirba taip, kaip leidžia jų galimybės, yra subrendę bei pareigas atlieka gerai.

Aišku, klaidų yra ir žiūrint į jas galima iškart pradėti negatyviai kalbėti apie arbitrų lygį. Šiais laikais, su naujomis technologijomis tų klaidų rasti nėra sunku. Bet pažiūrėkime ir į NBA: beveik kiekvieną savaitę yra skandalai dėl teisėjavimo, nors visi sakome, kad tai – pavyzdinė lyga bei nepasiekiamas dangus. Viena vertus, technologijos padeda teisėjams dirbti, bet kita vertus, jos padeda išryškinti kiekvieną klaidelę, pateikti viešai ir kurstyti kalbas.

– Kaip naujausią teisėjų klaidų atvejį kaip tik galima įvardinti Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir Panevėžio „Lietkabelio“ rungtynes.

– Iš pradžioje toje situacijoje kilo klausimas – buvo pražanga ar ne. Kai teisėjai įrodė, jog pražangos nebuvo, po to buvo surasta neva užminta linija. Kol kas sakau „neva“, nes pats dar laukiu specialaus iš tos pusės filmuoto įrašo, kurį pažiūrėjęs galėsiu įsitikinti. Aš įsivaizduoju, kad tai yra labai sudėtinga situacija: paskutinės sekundės, už galinės linijos esantis teisėjas koncentruojasi į kontaktą ir galbūt tuo metu jis nesugebėjo sukontroliuoti minimalaus linijos užminimo. Gali taip būti. Bet čia yra žmogiškas faktorius, žmogiška klaida. Juolab, kad už liniją atsakingas yra tik vienas teisėjas – jo klaidos ištaisyti kiti arbitrai negalėtų, nes to tiesiog fiziškai nemato. Nebent ten būtų buvęs metro atstumas, bet čia kalba eina apie milimetrus.

– Buvo užsiminusių ir apie tai, kad LKL daug pinigų investavo į skubaus pakartojimo sistemą, tačiau ji šiuo atveju pasitelkta nebuvo. Galbūt ji būtų padėjusi išvengti klaidos, juolab kai „Lietkabelio“ treneriai iškart ėmė rodyti emocijas dėl ginčytino epizodo?

– Skubaus pakartojimo sistema turi savo taisyklės, kuriose yra aiškiai apibrėžta, kokios situacijos yra peržiūrimos ir kokios situacijose galima keisti sprendimą. Nes kartais net pamačius klaidą sprendimo keisti neleidžiama. Konkrečiai šis epizodas – ar žmogus užmynė liniją – net negali būti peržiūrimas, juolab pakeičiant verdiktą. Iš principo ten net nėra leidžiama žiūrėti, buvo pražanga ar ne. Skubaus pakartojimo sistema skirta kitiems dalykams: nustatyti laiką, nuo kurio žmogaus kamuolys paliko aikštę, metimas buvo dvitaškis ar tritaškis. Tad šiuo atveju peržiūra net negalėjo vykti. Teisėjai epizodą žiūrėjo jau pasibaigus mačui, kad įsitikintų, buvo ten klaida ar ne.

Šiemet buvo vienas toks atvejis, kai teisėjas, pasinaudojęs šia aparatūra, peržiūrėjo tokią situaciją bei pakeitė sprendimą. Ir už tai buvo suspenduotas, nes pažeidė taisykles. Manau, kad tokius dalykus komandos turi žinoti. Per pastarąjį seminarą LKL treneriams buvome sakę, kad viskas yra apibrėžta, kur ir kada gali būti naudojama aparatūra.

– Galbūt tokios ir panašios situacijos siunčia signalą, kad taisyklėse būtų reikalingi pokyčiai, jog technika būtų išnaudota kuo kokybiškiau?

– Už tai atsakinga yra FIBA techninė komisija. Ji turi teisę koreguoti taisykles, išleisti naujas ir t.t. Manau, kad jie ir taip yra užversti pasiūlymais iš visų pasaulio kampų, kaip ką tobulinti, bet tai nėra labai greitas bei lengvas procesas. Kita vertus, jei žiūrimų situacijų ratas išsiplės, gali būti, kad teisėjai kiekvieną sprendimą eis tikrinti monitoriuje ir taip sugaiš labai daug laiko. Tai nepadarytų žaidimo dinamiškesnio. Pasakysiu dar kartą, kad kol teisėjauja žmonės, tol žmogiškasis faktorius išlieka. Taip yra visose sporto šakose ir nevalia to pamiršti.

– Kaip manote, ar „Lietuvos ryto“ ir „Lietkabelio“ rungtynėse dirbę arbitrai gali tikėtis nuobaudų?

– Apie tai geriau galėtų pasakyti LKL atstovai, tačiau manau, jog situacijos tikrai bus peržiūrėtos. Šiaip lygos nuostatuose yra nurodyta, kokios nuobaudos ir už kokį klaidų skaičių yra taikomos arbitrams, tad vadovaujantis jais bus nustatyta, kaip elgtis šioje situacijoje.

– Jau buvote trumpai užsiminęs, kad viešai aptarinėjamos arbitrų klaidos turi neigiamą psichologinę įtaką. Manote, jog tai kelia įtampa ir gali kišti koją tinkamam teisėjų darbui?

– Įtampa yra keliama, bet nieko čia nepadarysi ir niekur nepasislėpsi. Žurnalistai turi teisę rašyti viską ir apie viską. Tiesiog su šiuolaikinėmis technologijomis tos minimalios klaidos išryškinamos labai stipriai, o jei yra noras jas surinkti ir apibendrintai pasakyti „teisėjai pjovė grybą“, tą galima padaryti. Patikėkite, jei paimtume geriausių klubų Eurolygos rungtynes ir pažiūrėtume jas naudojant šią aparatūrą, manau, kad pririnktume ne ką mažiau klaidų nei randama mūsų teisėjų darbe. Žiūrint tas pačias situacijas penkis kartus, kadrą po kadro, lengva kritikuoti, bet juk teisėjas tą turi padaryti akimirksniu, o reakcijos laikas nėra begalinis.

– Kokiose situacijose yra didžiausia tikimybė teisėjui priimti netinkamą sprendimą?

– Dauguma klaidų kyla dėl netinkamai užsiimtos vietos aikštelėje. Pavyzdžiui, „Lietuvos ryto“ ir „Lietkabelio“ rungtynėse vyko greita ataka, galbūt teisėjas tiesiog nespėjo ir neturėjo galimybių užimti optimalios pozicijos, kad matytų ir liniją, ir kontaktą. Ko gero. Aš darau tokią prielaidą. Aišku, klaidos įtemptų rungtynių gale, kai jos gali paveikti mačo baigtį, tampa rezonansinėmis. Tada visi pamišta, kad 39 minutės buvo suteisėjautos gerai, ir padaro tą arbitrą blogiausiu žmogumi pasaulyje.

– Kaip bėgant metams kinta teisėjavimo tendencijos bei taisyklių traktavimas?

– Tai vyksta bangomis. Pavyzdžiui, šį sezoną Eurolyga skelbė, jog negalima leisti grubaus žaidimo be kamuolio. Taisyklės nesikeičia, kinta tik jų interpretacija. Aišku, tai vyksta ne oficialiai viso pasaulio mastu. Tiesiog lygų vadovai, stebėdami rungtynes, randa niuansus, kuriuos reikia koreguoti, kad žaidimas taptų patrauklesnis akiai.

Dabar yra daug diskusijų dėl žingsnių taisyklės interpretacijos. Šiaip ta taisyklė yra aprašyta labai konkrečiai, bet kartais norima, kad į tam tikrus judesius būtų žiūrima liberaliau, nors teoriškai turėtų būti fiksuojami žingsniai. Žaidimas eina į priekį, bet taisyklės kartais nespėja koja kojon žygiuoti kartu ir prireikia interpretacinių korekcijų.

Panašiai ir su kontaktu. Lengviausia yra švilpti bet kokį kontaktą, negalvojant apie tai, turi jis įtakos žaidimui ar neturi, bet geras teisėjas visada nori nepakenkti žaidimui. Ne konkrečiai komandai, o visam žaidimui. Būtina sąlyga kiekvienam teisėjui – tinkamai skaityti žaidimą. Išmokti taisykles nėra sudėtinga, bet pojūtis, ką švilpti ir ko ne, yra gero lygio požymis.

– Kontraversiškos nuomonės sklido apie užsienio teisėjų darbą atsakingose LKL rungtynėse. Vieni baksnojo į mūsų arbitrus ir teigė, kad užsieniečiai nepakenktų, kiti (pavyzdžiui, Šarūnas Jasikevičius) – buvo kategoriškai prieš. Ar Europoje apskritai yra pasitaikiusi tokia praktika?

– To niekur nėra, išskyrus Rusiją, kurios čempionatas vyksta Vieningoje lygoje. Ten teisėjauja arbitrai iš įvairių Europos šalių. Manyčiau, kad tai kenkia Rusijos teisėjams, nes jie praranda didelę dalį rungtynių, negali tobulėti, bet čia jau ne mūsų reikalas. Šiaip nė viena save gerbianti krepšinio šalis (kaip Ispanija, Serbija, Prancūzija, Italija) neleistų kviesti arbitrų iš kitų šalių. Tiesa, Prancūzijoje ir Ispanijoje taip yra buvę, kuomet teisėjai paskelbė streiką ir nedirbo mėnesį laiko – tada turėjo teisėjauti kitataučiai arbitrai. Bet tai vyko ne dėl to, kad specialistai buvo palaikyti nekompetentingais.

– Treneriai, žaidėjai kartais tiek rungtynių metu, tiek po jų nevengia kandžių ir gal net nepagarbių replikų teisėjų atžvilgiu. Kaip manote, ar šioms krepšinio grandims kartais nepritrūksta tarpusavio supratimo ir pagarbos?

– Rungtynių metu arbitrai turi kontroliuoti situaciją, nes jie už tai atsako. Teisėjai gali skirti sankcijas, bausti už nekorektišką elgesį, bet problema yra ta, kad Lietuva – maža, čia visi visus pažįsta. Arbitrai dirba daugelyje rungtynių, kartais tas negatyvas iš vieno, antro mačo kaupiasi ir treneriai pradeda galvoti, jog „va, tas teisėjas mums neparankus“. Sunku padaryti, kad strategai visada būtų patenkinti, nes emocijos kaupiasi. Ne veltui teisėjai sako, kad užsienyje dirbti yra lengviau: nuvažiavai, pateisėjavai ir galbūt grįši po kokio mėnesio. Per tą laiką komandos bus gavusios dar „blogų“ teisėjų ir viską pamiršusios (Juokiasi).

Dabar, atkrintamųjų metu, reikia dar didesnės abipusės tolerancijos. Nesakau, kad teisėjai visada teisūs, kad reikia dalinti technines – yra pastabos, įspėjimai. Bet net jei arbitras klysta, jis negali visiškai toleruoti emocijų aikštelėje, jei pasipila įžeidimai ar necenzūriniai žodžiai – paprastai tariant, peržengiamos ribos. Teisėjams kartais reikia nereaguoti į smulkias emocijas ir neieškoti galimybės bausti komandas, bet treneriams ir žaidėjams irgi reikia žinoti, kada susivaldyti.

– Sakykite, kiek atsiranda jaunimo, norinčio pradėti teisėjų karjerą?

– Kalbuosi su teisėjų rengimo vadovais ir yra susirūpinimas, kad norinčių srautas sumažėjo. Dabar žmonės kitaip žiūri į gyvenimą, yra mažiau pakantūs užgauliojimams, kurių viešojoje erdvėje apstu – tai yra viena iš priežasčių. Jei svarstoma, tapti teisėju ar ne, nemanau, jog komentarai ir kiti pasisakymai prideda prestižo šiai profesijai. Šis darbas yra labai sunkus ir nedėkingas.

Jei iš gerus fizinius duomenis turinčio ir talentingo žmogaus, kiek paspaudus, įmanoma nulipdyti krepšininką, tai teisėju būti nepriversi, jei žmogus nenorės. Pradžioje karjeros yra daug negatyvių faktorių: visiškai maži pinigai, žemiausio rango rungtynės, ilgiausios kelionės. Kartais žmonės dėl 10 eurų aukoja visą dieną, nes vyksta iš Vilniaus į Joniškį ir atgal arba į kokią Palangą ir atgal. Žmonės aukoja savaitgalius – tie 10 eurų tada išvis neatrodo patrauklūs.

Galiu pasakyti, kad kuo žemesnis yra žaidimo lygis, tuo sunkiau yra teisėjauti. Būna be galo daug visokių nereikalingų kontaktų, pažeidimų ir t.t. Aišku, teisėjaujant geriausioms komandos įsijungia psichologija, įtampa, stresas. Netikiu teisėjais, kurie sako, kad nejaučia jokio streso.

Dar vienas dalykas: teisėjams reikia laiko subręsti. Tiems, kuriems yra 16–17 metų, reikia dar bent 4–5 metų, kad vyresni žaidėjai, treneriai jais tikėtų ir gerbtų. Laiko reikia ir kad atsirastų kiti motyvaciniai faktoriai karjerai – kelias ilgas. O dabar žmonės visko nori čia ir dabar, nors pirmaisiais metais būtina aukotis. Motyvacinę pusę bandome taisyti, kad žmonės nesijaustų prasti, jaustų perspektyvą bei grįžtamąjį ryšį. Kita vertus, šiuo metu turime 103 teisėjus, o trims pajėgiausioms šalies lygoms užtenka 100. Arbitrų netrūksta, bet dabar reikia, kad konkurencija nemažėtų bei skatintų lygio kilimą.