K.Lavrinovičius: apie T.Pačėso elgesį po pralaimėjimų, pavydą „Neptūnui“ ir pranašystę R.Kaukėnui

Didžiausias Baltijos šalyse krepšinio naujienų portalas Krepsinis.net tęsia rubriką „Savaitės interviu“. Tradiciškai kiekvieną penktadienį pateikiame jums išskirtinius ir įdomius pokalbius su įvairiomis žinomomis krepšinio pasaulio asmenybėmis.

 Nors pastaruoju metu Vilniaus „Lietuvos ryto“ krepšininkai ant parketo rungtynėse išbėga ir retokai, laiko atsikvėpti beveik nėra. Tomui Pačėsui perėmus klubo vairą, žaidėjai yra priversti išlieti visą prakaitą iki paskutinio lašo.

„Dabar einu valandėlę numigti ir pailsėti prieš vakarinę treniruotę“, – kiek pavargusį balsą išgirdau surinkusi telefone Kšištofo Lavrinovičiaus telefono numerį.

Akivaizdu, kad atostogos treniruotėse „Lietuvos ryto“ žaidėjams pasibaigė. Tik, deja, teigiamų rezultatų kol kas nematyti.

„Dirbame labai sunkiai ir tikimės, kad kompensacija už visa tai ateis ateityje“, – teigė kiek nusivylęs, bet optimizmo neišbarstęs K.Lavrinovičius.

Veteranas portalui Krepsinis.net papasakojo apie tai, kaip pralaimėjimai Panevėžyje, Pasvalyje ir Utenoje paveikė „Lietuvos rytą“, koks jausmas apima stebint Klaipėdos „Neptūną“ Europos taurėje, kokias perspektyvas turi treneris Aurimas Jasilionis ir pranašystę Rimantui Kaukėnui, kuri turėtų išsipildyti.

– Dabar tik retokai galite pasidžiaugti rungtynėmis. Kaip dėl to atrodo „Lietuvos ryto“ kasdienybė? Nėra liūdna?

– Liūdna nėra. Dirbame ir tą darome pakankamai stipriai. Dabar galvojame apie ateitį. Nuotaikos yra normalios, tik tie pralaimėjimai truputį gadina viską, bet stengiamės stipriai nesijaudinti. Aišku, dėl nesėkmių šiek tiek gėda ir prieš sirgalius... Bet gal dabar toks etapas, kai esame nusėdę fiziškai, nes per treniruotes dirbame tikrai labai intensyviai, atiduodame labai daug jėgų. Gal viso šito tada ir pritrūksta rungtynėse. Ir tas grafikas pasikeitė: anksčiau žaidėme po dvejas rungtynes per savaitę, o dabar – po vienerias.

– Galbūt galima daryti prielaidą, kad taip staiga pasunkėjusios treniruotės tik padarė meškos paslaugą? Vis tik visi buvote pripratę prie daug mažesnio krūvio.

– Aišku, organizmas gavo šoką, kūnas reaguoja. Kai mes pusę metų sportavome mažiau, o dabar tenka dvigubai daugiau, tai šoko neišvengsi. Tačiau tikiuosi, kad už visa šį darbą kompensacija ateis šiek tiek vėliau.

– Ar netikėti pralaimėjimai Lietuvos krepšinio lygoje labai paveikė visų žaidėjų psichologiją?

– Be abejo, matėsi ir po rungtynių, kad visi yra nusiminę. Kai važiavome namo, autobuse buvo tyla, nuotaikos buvo ne iš geriausių. Bet nieko: dirbame, stengiamės ir tikime tuo, ką darome.

– Ko gero griežtasis T.Pačėsas davė nemažai velnių, ar ne?

– Taip, davė tai davė. Tačiau po tokių pralaimėjimų tą būtų padaręs bet koks treneris. Aš gerbiu varžovus, kuriems pralaimėjome, bei jų trenerius, bet prieš juos privalėjome laimėti.

– Po rungtynių Pasvalyje Krepsinis.net rašė apie itin įtūžusį T.Pačėsą, kuris rūbinėje užkūrė tikrą pirtį.

– Buvo buvo, bet jis piktas po kiekvienos nesėkmės: gal po vienų mažiau, po kitų – daugiau. Piktas ne tik treneris, o taip pat ir sirgaliai, ir komandos vadovai.

– Esate vienas labiausiai patyrusių žaidėjų „Lietuvos ryte“, bet T.Pačėsas nevengia pakelti balso ir ant jūsų. Tai jums yra įprasta, o gal ankstesni strategai veteranams tokie griežti nebuvo?

– Nematau nieko tame keisto. Tai yra trenerio filosofija, pagal kurią turime dirbti. Nesvarbu amžius, nuopelnai ir kiti dalykai. Pačėsas turi tokią pačią teisę rėkti ant manęs ir mokyti kaip ir jauną žaidėją. Mes turime gerbti trenerį. Tokią pačią klaidą padaręs ir aš, ir jaunesnis krepšininkas turi gauti lygiai tiek pat velnių.

– Tačiau su kitais treneriais viskas galbūt buvo kitaip?

– Per savo karjerą turėjau daug įvairių trenerių. Buvo ir griežtų, ir ne tokių griežtų. Aš esu tik už demokratiją: komandoje visiems viskas turi būti vienodai, visi turi laikyti tų pačių taisyklių.

– Pats minėjote, kad po nesėkmių nepatenkinti yra visi aplink. Ar dėl to nebūna juntamas milžiniškas spaudimas ir per didelė įtampa?

– Spaudimas yra ir jis turi būti. Jei jo nebus, reiškia, niekas nenorės iš mūsų pergalių. Mes ir patys save bandome spausti: žiūrime kiekvienas į save, ką darome ne taip, nes suvokiame, jog galime išspausti iš savęs daug daugiau. Tik problema yra ta, kad nepavyksta to padaryti. Bet, kaip jau sakiau, tikiuosi, kad kompensacija ateis truputį vėliau.

– Kaip manote, kas dabar yra didžiausia „Lietuvos ryto“ bėda?

– Žinote, mūsų visas toks sezonas... Dabar yra nauji žaidėjai, treneris – jau ketvirtas. Yra tų bėdų, bet tikime tuo, ką darome. Stengiamės pagerinti žaidimą bei atgauti pasitikėjimą savimi.

– Jau paminėjote, kad komandoje pasikeitė daug trenerių. Ar tokia griežta ranka, kokia yra T.Pačėso, jau buvo vienintelė išeitis išsigelbėti?

– Griežtumo reikėjo, nes kai buvo ne tokie griežti treneriai, nesugebėdavome žaisti. Bet problemų reikia ieškoti savyje, o ne tik treneriuose. Manau, kad tą turi padaryti kiekvienas iš mūsų.

– Kaip dažnai visa komanda tarpusavyje pasišneka apie problemas?

– Kalbamės tikrai daug ir prieš, ir po rungtynių. Dirbame su savimi ir individualiai, ir kaip komanda. Tikrai stengiamės.

– Kaip manote, galbūt „Lietuvos rytui“ būtų reikalinga sporto psichologo pagalba?

– Mes ir dabar turime psichologą, kuris dirba su mumis. Viskas tvarkoje.

– Ko gero neprašausiu pro šalį, jei pasakysiu, kad žvelgiant į komandinius rezultatus, jums šis sezonas yra vienas prasčiausių karjeroje.

– Taip, tai tikrai vienas iš nesėkmingesnių sezonų. Aišku, gaila Europos taurės, bet dar niekas nepalaidota – turime dėl ko kovoti. Yra dar Karaliaus Mindaugo taurė, yra LKL – dirbame, kad tai laimėtume. Turime suprasti, kad jei tiek laiko taip dirbome ir galiausiai nieko nelaimėsime, sezonas bus nuėjęs veltui. Tiek darbo, tiek prakaito, tiek nervų... Jei nieko neiškovosime, ateityje graušime tik patys save.

– Šį sezoną pralaimėjimų buvo labai daug. Darykime prielaidą, kad scenarijus gali susiklostyti pesimistiškai ir titulų iškovoti nepavyktų. Turbūt tai didžiuliu smūgiu „Lietuvos rytui“ jau nebebūtų?

– Nusivylimas tikrai būtų. Visų pirma, savimi. Aš esu buvęs geruose klubuose, žinau pergalių skonį – jo nenupasakosi žodžiais. Visai kitoks jausmas yra pralaimėjus.

– Ar tiek visko neigiamo šį sezoną išgyvenęs „Lietuvos rytas“ dar gali kažkuo nustebinti ir save, ir aplinkinius? Atrodo, kad jokios nesėkmės staigmenomis jau nebebūtų.

– Mes nebenorime daugiau stebinti. Iš tikrųjų visada žengiame laimėti, bet ne visada pavyksta. Priežasčių galima rasti milijoną, tačiau reikia suprasti, jog turime pagerinti žaidimą ir sunkiai dirbti. Daugiau būdų nėra.

– Jei paprašyčiau įvardinti džiugiausią šio sezono momentą, kas tai būtų?

– Buvo tikrai gerų laimėjimų ir prieš Kauno „Žalgirį“, ir Europos taurėje, bet tokių labai džiugių momentų nebuvo... Daugiau nusivylimų. Bet kaip Antanas dabar pašonėj sako – viskas dar ateityje.

– „Neptūnui“ gana neblogai sekasi Europos taurėje. Ko gero stebint uostamiesčio komandos pasirodymą truputį balto pavydo ir apmaudo būna, tiesa?

– Be abejo. Iš vienos pusės, džiaugiuosi, kad jiems sekasi gerai, bet taip pat su nostalgija prisimenu ir mūsų rungtynes, kurias galėjome laimėti, bet to nepadarėme ir nepatekome į kitą etapą. Graužiu ir pats save, gal galėjau komandai duoti daugiau. Bet pagraužiu pagraužiu ir einu dirbti toliau.

– „Neptūno“ komandai sezonas yra keistokas: kol Europos taurėje sekasi gerai, LKL pirmenybėse – sunkiai.

– Būna tokių situacijų. Tai manęs nestebina, nes dabar klaipėdiečiai koncentruojasi į Europos taurę, o Lietuvoje gal yra kažkoks atsipalaidavimas, pritrūksta jėgų ar pasiruošimo. Tai yra normalu. Taip pat pas juos buvo ir traumų, ir pasikeitimų – tai turi įtakos.

– Neseniai Aurimas Jasilionis atsisveikino su „Lietuvos rytui“ ir buvo išsiųstas dirbti į Regionų krepšinio lygą. Šis treneris yra gana jaunas, kaip vertinate jo perspektyvas?

– Aurimas turi potencialo tapti geru treneriu. Žinau, kaip jis su žaidėjai dirba individualiai, kaip vadovauja komandai. Galvoju, kad jis tikrai taps geru strategu. Po kelerių metų Jasilionis gali dirbti ir viename iš didžiųjų Lietuvos klubų.

– Visi puikiai žinome, kad su broliu Darjušu esate labai artimi. Ar dažnai bendraujate ir pasidalinate išgyvenimais?

– Pasikalbame kiekvieną dieną. Aš domiuosi, kaip sekasi žaisti jo komandai, jis domisi, kaip sekasi „Lietuvos rytui“. Vienas kito palaikymas yra labai svarbus – turi būti žmogus, kuris palaiko. Mūsų toks darbas, kur psichologija yra labai svarbi, nes po kiekvieno pralaimėjimo jautiesi lyg su plaktuku per galvą gavęs. Taip galima lengvai prarasti pasitikėjimą savimi, o jei yra palaikymas, lengviau atlaikyti įtampą.

– Darjušui vis dar labai puikiai sekasi žaisti aukštame lygyje – Emilijos Redžo „Grissin Bon“ klube jis yra vienas svarbiausių žaidėjų.

– Labai dėl jo džiaugiuosi. Niekada nebijojau to, kad jis yra toks geras krepšininkas, ir tik džiaugiuosi dėl to, kaip jam sekasi.

– Demonstruodamas tokią formą Darjušas ko gero dar nori pažaisti vienus kitus metus?

– Jis labai nori. Jei noro neturėtų, jis seniai būtų baigęs karjerą, nes atlaikė daug traumų, operacijų. Darjušas daug dirba su savimi ir su komanda, todėl dar yra geros sportinės formos bei labai naudingas ekipai.

– Kartu su jūsų broliu žaidžiantis 38-erių Rimantas Kaukėnas taip pat turi, rodos, neišsenkantį variklį.

– Rimas yra fiziškai fenomenalus žmogus. Aš jam dar prieš šešerius metus sakiau, jog jis tikrai žais aukštame lygyje iki 40-ties. Rimantas nusijuokė, bet mano pranašystės, panašu, kad išsipildys.