Krepšinio emigrantai: ar Lietuvos krepšiniui reikalingi užsienio lietuviai?

 Šią savaitę už mano akies užkliuvo Andriaus Tapino rašinys apie Lietuvos emigrantus ir nutrūkstančius saitus tarp likusių ir išvykusių. „Mūsiškių atsiunčiamų pinigų kiekis mažėja, nes trūkinėja saitai su tėvyne – sako ekonomistai. Taip, kur netrūkinės, jeigu tėvynė per dešimt metų net nesugeba sugalvoti, kaip kreiptis į išvažiavusius“, – konstatavo A.Tapinas.

Vien per pastaruosius 10 metų iš Lietuvos išvyko apie 0,5 milijono žmonių. Šie skaičiai aktualūs ne tik ekonomistams, bet rūpi ir Lietuvos krepšinio treneriams, turėtų rūpėti ir Lietuvos krepšinio gerbėjams. Kol kas apie tai nekalbama, bet pasiekus kritinę ribą įžaidėjo klausimą pakeis opesnės problemos.

Ar užsienio lietuvių šeimose gimusios atžalos reikalingos Lietuvos krepšiniui? Jei taip, ar Lietuvos krepšinis gali tapti išimtine sritimi Lietuvoje, kuri sugalvos, kaip anksti rasti gabius lietuvių vaikus–atletus ir kreiptis į išvažiavusius?

Bet pirma, grįžkime prie prieš kelias savaites pasirodžiusio mano rašinio apie Kanados U16 rinktinei atstovavusį dvimetrinį kairiarankį gynėją Igną Brazdeikį. Po to dar kartą bendravau su I.Brazdeikiu, kuris norėjo išsklaidyti abejones:

„Po išvykimo, Lietuvoje buvau keturis kartus. Paskutinį kartą – praėjusią vasarą. Visa mano giminė gyvena Lietuvoje. Turėjau progos žaisti Šarūno Marčiulionio akademijoje pas trenerį Gintarą Pocių – tai buvo šauni patirtis. Žaviuosi Lietuvos krepšiniu – visi susitelkę, nesavanaudiški ir žaidžia kietai. Mano svajonė – žaisti NBA ir galbūt vieną dieną už Lietuvą. Visada jaučiausi tikru lietuviu dėl savo stiprių šaknų.“

Po rašinio taip pat sulaukiau kelių įdomių užsienyje gyvenančių ir su krepšiniu susijusių asmenų laiškų. Noriu pasidalinti prieš 27 metus į Kanadą persikėlusio ir prieš 16 metų lietuvių sporto klubą sukūrusio Prano mintimis apie Igną:

„Ignas Brazdeikis pas mus į treniruotes atėjo būdamas gal 6–7 metų amžiaus. Jau nuo pradžių mačiau, kad tai – ypatingo talento žaidėjas. Jo didžiausias pranašumas – tai darbo etika. Ignas ištisai treniruojasi, visą savaitę. Jau nuo jaunystės leisdavom Ignui žaisti su dvejais metais vyresniais berniukais. Dabar matosi rezultatai. Ignas savo klasėje (1999 gimimo metai) skaitomas vienas iš keturių talentingiausių žaidėjų Kanadoje ir tarp 20 stipriausių žaidėjų Šiaurės Amerikoje. Jo pasirodymas Kanados rinktinėje neatskleidžia Igno tikro pajėgumo, nes savo pozicijoje žaidimo laiką turėjo dalintis su vienu stipriausiu rinktinės žaidėju. Todėl abu turėjo pasidalinti tik po 19 min. žaidimo laiko ir jų statistika nėra įspūdinga. Be to, dar prisideda daug „politikos“. Nežiūrint į visus sunkumus, Ignas turi šviesią ateitį. Jau dabar turi pasiūlymų iš NCAA pirmojo diviziono universitetų, nors jis oficialiai dar per jaunas. Ignas, palyginus su Mykolu Stausku, yra visiškai kitoks žaidėjas. Mykolas yra „vienpusiškas“ žaidėjas – metikas. Ignas pajėgus žaisti 1–2–3 pozicijose, o jeigu dar augs, tai ir 4 pozicijoje. Jis fiziškai stiprus ir turi šansų ateityje praverti NBA duris. Jeigu jam pavyktų pakliūti į NBA, jo pasirodymai būtų geresni negu Mykolo. Man atrodo, kad tokio tipo žaidėjo (agresyvaus gynėjo) per paskutinius eilę metų nepajėgia pagaminti Lietuvos krepšinio sistema. Norint turėti šansų žaidžiant prieš JAV rinktinę, reikia turėti NBA žaidžiančių stiprių gynėjų. Jau po Šarūno Marčiulionio karjeros pabaigos, jautėsi tokio žaidėjo stoka. Šarūnas Jasikevičius šiek tiek atstojo tą trūkumą, bet Mantas Kalnietis jau prieš NBA gynėjus žaisti nebepajėgė. Lietuvių krepšinio stiprumas – tai komandinis žaidimas ir išmanantys treneriai. Vaikai jau nuo mažens mokomi žaisti sistemomis. Tuo tarpu Šiaurės Amerikoje daugiau dėmesio skiriama vaikų „individualizmui“. Dėl to, paprastai, žaidėjai yra agresyvesni, fiziškai stipresni. Lietuvos rinktinėms tokių gynėjų ir trūksta.“

Neaišku, kuo I.Brazdeikis taps ar netaps ir tai nėra svarbiausia. Tai – pavyzdys situacijos, su kuriomis ateityje Lietuvos krepšinis susidurs vis dažniau. Beje, pagal FIBA nuostatus, iki 17-o gimtadienio rinktinei atstovavę žaidėjai dar gali pakeisti komandą. Tad I.Brazdeikis, kuris prastai kalba lietuviškai, dar galėtų prisijungti prie Lietuvos rinktinės.

Bandymas I.Brazdeikį prijungti prie Lietuvos krepšinio nebūtų pirmasis bandymas kreiptis į išvažiavusius. Apie tai esu anksčiau rašęs savo Facebook puslapyje: 1991 metais naujienų agentūra „AP“ skelbė, kad Lietuva kartu su JAV turėjo būti pagrindinėmis kandidatėmis žaisti 1992 olimpinių žaidynių finale, jei Šarūnui Marčiulioniui ir Arvydui Saboniui būtų pavykę įtiktini reikiamus žmones ir padėję trims lietuviškas pavardes turintiems, bet niekada Lietuvoje negyvenusiems žaidėjams gauti lietuviškus pasus ir prisijungti prie Lietuvos rinktinės.

Buvusi Konektikuto universiteto universiteto žvaigždė ir NCAA čempionas, 211 cm ūgio Chuckas Aleksinas jau buvo nusiuntęs visus reikalingus dokumentus, NBA naujokų biržoje 17-u šaukimu pasirinktas Leo Rautins davė žodinį sutikimą. Ne patriotiškų paskatų vedamas Eurolygos čempionas Joe Arlauckas svarstė ilgiausiai. Bandymas įvyko, planas nepavyko, užsienio lietuviai lietuviškų pasų negavo, o Lietuvos rinktinė užėmė trečiąją vietą.

Nors tai buvo seniai, žymiausi užsienio lietuvių pėdsakai Lietuvos krepšinyje buvo palikti 1937 ir 1939 metais, kai pirmąją Europos čempionų rinktinę ruošė Amerikos lietuvis Feliksas Kriaučiūnas, o 1939 metais Lietuvą į priekį vedė 1936 metų auksinės olimpinės JAV rinktinės kapitonas Pranas Lubinas.

Kanadoje 27 metus gyvenantis Pranas mano, kad kol kas Lietuvos sportas žengia kartu su bendra Lietuvos politika – tolsta nuo užsienio lietuvių ir negeba užmegzti ryšių. Pateikiu dar vieną netaisytą, skeptišką užsienio lietuvio laišką:

„Lietuva visiškai nesudominta lietuviais, gyvenančiais kitose pasaulio šalyse, jų pasiekimais bei problemomis. Kodėl taip sakau? Apie Igną bandžiau Lietuvai pranešti jau praėjusį pavasarį. Kad toks talentas auga ir gal reikėtų juo įdėmiau susidomėti. Deja, jokio susidomėjimo nesulaukiau – Lietuvos specialistams gal atrodė, kad čia tik dar vienas iš daugelio laiškų apie „perspektyvų žaidėją“ kokių Lietuvoje „šimtai“. Gaila, nes Ignas, jei išvengs traumų, tikrai nueis toli. Manau, toliau nei bet kuris dabartinėje Lietuvos U16 rinktinėje žaidžiantis žaidėjas. Sakau, nes žinau Igno sugebėjimus ir asmeniškai treniravau vieną iš dabartinės Lietuvos rinktinės U16 žaidėjų. Tad galiu palyginti žaidėjų meistriškumo lygį.

Man keista, kiek mažai Lietuvos žmonės žino apie lietuvių emigrantų pasiekimus, nebūtinai įvairiose sporto šakose, bet ir mokslo, filmų srityse. Labai greitai liko užmiršta, kad 50 proc. tautos ar jų palikuonių gyvena už Lietuvos ribų. Tie žmonės ne tik sunkiai dirbo, bet turėjo šeimas, vaikus, kurie sportavo ir kažką gyvenime pasiekė. Įdomu būtų palyginti, kas daugiau užaugino pasaulyje žinomų sportininkų bei kitų sričių atstovų, ar Lietuva, ar pasaulyje gyvenantys lietuvių emigrantai?

Kalbant apie krepšinį, vien Kanados rinktinėse žaidė 6 lietuvių kilmės krepšininkai. Keturi vyrų rinktinėse (3 žaidė NBA), 1 moterų rinktinėje ir aišku Ignas. Buvo 3 lietuvių kilmės daugkartiniai Kanados stalo teniso čempionai, dukart Kanados šachmatų čempionas, Nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) žaidėjas, atstovaujantis Kanadai. Ir dabar jaunimas sportuoja ir talentingų lietuvių kilmės žaidėjų yra JAV, Kanadoje, Australijoje, vis daugiau atsiranda Vakarų Europos šalyse. Reikia tik jais susidomėti ir juos pakalbinti, kol nėra per vėlu.“

Lietuvos gyventojų skaičius toliau mažėja, bendra šalies politika dėl kreipimosi į išvažiavusius – nesikeičia (neegzistuoja). Praėjusiais metais – dar minus 46,5 tūkstančių.

I.Brazdeikis – ne pirmas, bet naujausias Lietuvos krepšinio laukiančio ir ateityje su besitęsiančia emigracija didėsiančio iššūkio pavyzdys. Ar Lietuvos krepšinis taps išimtimi Lietuvoje? O gal nereikia?

Sekite krepšinio analitiką Erildą Budraitį socialiniame tinkle „Facebook“. Susisiekti su autoriumi galite el. paštu: erildasb@gmail.com.