Istorija grįžta: G.Meazza – vieno geriausių futbolininkų Italijos istorijoje legenda

Futbolo portalas Ivartis.net pristato dar vieną rubrikos „Istorija grįžta“ numerį. Kiekvieną penktadienį lankytojai turi galimybę prisiminti po vieną gerai žinomą istorinį įvykį.

Italijos futbolas turi turtingą istoriją, ankščiau išgyvenęs tiek Benito Mussolini padiktuotas sąlygas, tiek laikus, kai dominavo ir pergales skynė „Catenaccio“ sistema. Prieš antrąjį pasaulinį karą šalyje ryškiausiai spindėjo futbolininko, vardu Giuseppe Meazza žvaigždė, kuris dar iki dabar pavadinamas geriausiuoju italų futbolo istorijoje.

G.Meazza gimė 1910 metų rugpjūtį Milane. Būdamas vaiku jis išgyveno sunkią vaikystę, nes septynerių metų neteko tėvo, žuvusio Pirmajame pasauliniame kare. Maždaug tuo metu berniukas jau buvo nusprendęs dėl savo ateities – jis visiškai atsidavė futbolui. Tėvas, prieš savo mirtį, Šv. Giuseppes dieną jam padovanojo ginklą, tačiau jo sūnus verkė ir vartėsi ant grindų prašydamas kamuolio.

Būsimąjai žvaigždei teko praeiti nemažai barjerų. Vaikystėje jis sirgo plaučių ligomis, o mama buvo kategoriškai nusiteikusi prieš sūnaus išleidimą į futbolo treniruotes ir net slėpė jo batelius. Kai jam buvo 12, jis nusprendė badauti, o mama po trijų dienų nusileido ir išleido vaiką, kurį jau buvo nusižiūrėję Milano „Inter“ skautai, dar, kai jis žaidė už vietinę berniukų komandą.

Liesas berniukas praėjo „Inter“ akademijos pamokas, o 1927-28 metų sezone gavo šansą pasireikšti už pagrindinę komandą, kuri turėjo žaisti mačus du kartus per dieną. Treneriai nekantravo futbolininko išleisti į aikštę – ji pasižymėjo stulbinančiu greičiu, ir turėjo puikias driblingo galimybes. Net nebūdamas aukštas, jis puikiai žaidė oro dvikovose, tuo pačiu jis puolėjo pozicijoje žaidė kaip atakų dirigentas – įžvalgiais perdavimais jis kūrė progas pasižymėti komandos draugams.

17 metų G.Meazza debiutavo 1927 metų rugsėjį, mače su „Milanese“. Pergalėje 6-2 jis pasižymėjo dubliu ir iš karto buvo pastebėtas spaudos. Futbolininkas sužaidė 33 mačus „Nazionale“ divizione ir įmušė 12 įvarčių.

Giuseppe Meazza muša įvartį | giuseppemeazza.it nuotr.

Antrajame sezone „Inter“ susijungė su „Milanese“ ir pasivadino „Ambrosiana“ vardu. G.Meazza padėjo savo komandai patekti į naujai suformuotą „Serie A“ lygą, o komanda buvo pirmoji, iškovojusi šio čempionato titulą. Puolėjas prisidėjo prie pergalės pelnydamas 31 įvartį per 33 mačus. Ryškiausias jo pasirodymas buvo mače su „Roma“, kai jis pelnė „pokerį“, o klubas sutriuškino sostinės vienuolikę 6-0.

Tame pačiame sezone jis debiutavo nacionalinėje rinktinėje, o antrosiose savo rungtynėse, po to, kai treneriu buvo paskirtas Vittorio Pozzo, jis įmušė įvartį pergalėje prieš Vokietiją 2-0. Treneris apie žaidėją sakė: „Jis buvo gimęs puolėju. Jis buvo įžvalgus, suprato situaciją, dalino kamuolius atsargiai ir privertė puolimo aparatą dirbti nepriekaištingai. Turėti jį komandoje buvo tas pats, kas pradėti mačą pirmaujant 1-0“.

1930-31 metų sezone jis įmušė 24 įvarčius, o 1931 metų sausį jis įmušė pirmąjį „hat-tricką“ už Italijos rinktinę, kuri 5-0 sutriuškino Prancūziją. Kitą mėnesį G.Meazza žaidė prieš legendinę austrų „Wunderteam“ rinktinę ir įmušė, jo manymu, geriausią karjeros įvartį. Tuomet jis perėmė kamuolį ties vidurio linija, įspūdingu reidu prasiveržė iki baudos aikštelės, ten prieš vartininką susistabdė kamuolį, techniškai išvengė vartininko griūvimo siekiant pagauti kamuolį, o puolėjas tuomet jau įmušė į tuščius vartus. Tai buvo pirmoji Italijos pergalė prieš Austriją.

1933 metų sezone jis susilažino su „Juventus“ ir rinktinės lyderiu bei vartininku Giampiero Combi, jog kažkas sugebės įmušti prieš jį įvartį. G.Meazza po kelių savaičių treniruotėje įmušė įvartį prieš vartų sargą, kai atliko smūgį per save, o G.Combi pareiškė, kad jis nesugebės to padaryti oficialiame mače. Bet tuomet, kai „Arena Civica“ susitiko „Ambrosiana Inter“ ir „Inter“, G.Meazza prieš rinktinės komandos draugą įmušė identišką „dviratuką“, o kitą – apsivarydamas eilę gynėjų ir išmaudydamas vartininką.

1934 metų pasaulio čempionate į G.Meazzą buvo dedama daug vilčių. Italijoje vykęs čempionatas buvo skirtas sustiprinti B.Mussolini reputaciją, o „Azzurri“ žaidėjai jautė spaudimą. Nors buvo nemažai kaltinimų rungtynių papirkinėjimu, G.Meazza atvyko į turnyrą po kelių kojos traumų. V.Pozzo nuėmė žaidėjui šiek tiek atsakomybės nuo jo pečių, kai perkėlė jį į poziciją kairėje, kur jis padėjo „Bologna“ puolėjui Angelo Schiavio. Atidarymo mače „Inter“ lyderis pridėjo įvartį prie pergalės 7-1 prieš JAV, o kitame mače idėjo nemažą indelį, jog ekipa lygiosiomis 1-1 sužaistų su Ispanija. Ketvirtfinalyje buvo sužaista 1-1 su Ispanija, bet mačas buvo peržaistas už dviejų dienų, o ten G.Meazza įmušė lemiamą įvartį, iškovojant pergalę 1-0.

Pusfinalyje italai nugalėjo Austriją 1-0, o G.Mezza savo individualiu darbu sukūrė progą pasižymėti ir atliko rezultatyvų perdavimą Enrique Guaitai. Finalo rungtynėms su Čekija jis nebuvo pilnai pasiruošęs, bet sugebėjo prisidėti prie rinktinės pergalės, kai suvaidino svarbią rolę komandinėje atakoje atlikdamas perdavimą į baudos aikštelę V.Guaitai, o šis atmetė kamuolį A.Schiavio, kuris įmušė lemiamą įvartį. G.Meazza už savo pasiaukojantį ir produktyvų žaidimą gavo auksinį pasaulio čempionato kamuolį.

Vėliau jis užsitikrino savo „Inter“ legendos stautsą, kai padėjo komandai iškovoti antrąjį „Scudetto“ 1937-38 metų sezone. Per 26 mačus jis pelnė 20 įvarčius. Tiesa, penki iš jų krito sausį pasiektoje pergalė 9-2 prieš „Bari“ klubą.

Giuseppe Meazza (kair.) 1938 metų čempionate | Fifa.com nuotr.

1938 metų pasaulio čempionate Prancūzijoje G.Meazza buvo Italijos rinktinės kapitonas, o komandai buvo dar didesni spaudimas laimėti turnyrą po to, kai lyderiui išsiuntė telegramą su žodžiais: „Laimėkite, arba mirkite!”. Šį kartą žaidėjas buvo paskirtas žaisti kiek giliau aikštėje, o pagrindiniu puolėju buvo Silvio Piola. Nepaisant jo sunkaus darbo („jis dirbo kaip arklys!”, – V.Pozzo) arčiau aikštės vidurio, bene įsimintiniausias turnyro epizodas buvo, kai pusfinalyje kapitonas įmušė vienuolikos metrų baudinį prieš Braziliją. G.Meazzai prieš kelias akimirkas varžovas buvo nutraukęs šortų elastinę gumą, tad jam teko su viena ranka prilaikyti šortus ir atlikti smūgį. Vartininkas Walteris buvo užfiksuotas besijuokiantis iš oponento situacijos, bet italas šaltakraujiškai nuginklavo savimi pasitikintį brazilą, o bešvęsdamas įvartį, gavo naujus šortus. Finale Italija 4-2 nugalėjo vengrus, o G.Meazza, žaidęs krašte, atliko du rezultatyvius perdavimus S.Piolai ir G.Colaussi. Po turnyro, kaip skelbė pranešimai, B.Mussolini pareiškė G.Meazzai, jog jis nuveikė šaliai daugiau, nei bet kokie kiti jos ambasadoriai.

Visgi po turnyro G.Meazzai praėjo šlubuoti sveikata ir senos traumų problemos atsinaujino. 1939 metų gegužę jis paskutinį kartą sužaidė už Italijos rinktinėje, kai 53 kartą pasirodė aikštėje mače su Suomija (3-2). 1939-40 metų sezone „Inter“ iškovojo „Serie A“ titulą, bet puolėjui prisidėti prie to nepavyko dėl sunkios pėdos traumos.

Likusią karjeros dalį jis praleido „Milan“, „Juventus“, „Atalanta“ „Varese“ klubuose (o taip pat buvo trumpam sugrįžęs į „Inter), tačiau ten išblėsusi žaidėjo žvaigždė nebuvo ypatingai populiari, nors ir įkvėpė jaunus futbolininkus siekti aukščiausių tikslų bei tobulumo žaidime.

Nuo 1946 iki 1957 metų jis įvairiais periodai treniravo „Inter“ klubą, taip pat dirbo Bergamo „Atalanta“, Stambulo „Bešiktaš“ ir „Pro Patria“ vienuolikėse. Visgi vėliau jis pasitraukė iš futbolo, o 1979 metais, būdamas 69 metų, mirė nuo plaučių vėžio. Jau žinodamas savo likimą, prieš mirtį jis paprašė kuklių laidotuvių ir tai, jog apie jo išėjimą anapilin būtų paskelbta tik po laidotuvių įvykimo.

„Esu Meazza. Visi žino mane. Po 10, 20 metų žmonės lankysis futbolo mačuose ir vis dar kalbės apie Meazza, žinos, kas jis buvo“, - prieš mirtį kalbėjo jis.

1980 metais jo vardu buvo pavadinta Milano „San Siro“ stadionas.