Lietuviškasis „Rembo“ – puikus pavyzdys jaunajai kartai (6)
Rimantas Žvingilas | asmeninio archyvo nuotr.
Buvęs Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės puolėjas Rimantas Žvingilas per savo karjerą patyrė ir šilto, ir šalto. Traumų kamuotas ir ne kartą apie karjeros pabaigą galvojęs futbolininkas niekada nepasidavė, o visus sunkumus įveikė dėl šeimos, beribio noro žaisti bei didelės aistros futbolui.
Klaipėdietis praeityje savo jėgas išbandė Belgijoje, Rusijoje ir Kazachstane. Jis turėjo galimybę karjerą pratęsti Pietų Korėjoje, bet kita kultūra ir tūkstančiai kilometrų nuo tėvynės privertė tokios minties atsisakyti.
Šiuo metu 43-ejų metų R.Žvingilas visas savo turimas žinias siekia perteikti „Atlanto“ komandos futbolininkams, kuriuos treniruoja kartu su vyriausiuoju strategu Konstantinu Sarsanija. Specialistas iš Rusijos praeityje buvo lietuvio agentas, todėl vienas kitą labai gerai pažįsta.
R.Žvingilas apie savo spalvingą karjerą mintimis pasidalijo su futbolo portalu Ivartis.net.
Charakteris padėjo įveikti sunkumus
– Kada pradėjote žaisti futbolą?
– Nuo šešerių ar septynerių metų. Futbolą žaisdavome ryte ir vakare. Dabar to nebėra. Manęs dažnai klausia, kodėl Lietuvoje nebėra tokių meistrų kaip Valdas Ivanauskas ar Arminas Narbekovas. Taip yra todėl, kad anksčiau futbolas buvo žaidžiamas 24 valandas per parą. Dabartinė karta yra pasikeitusi. Galima sakyti, kad tam įtakos turi kompiuteriai ir planšetės. Bet krepšinis taip pat nebežaidžiamas, aikštelės apstatytos automobiliais. Anksčiau žaisdavome futbolą tiek, jog nutrindavome žolę. Turėjome kitokį mentalitetą: kraujas bėgdavo iš nosies, bet vis tiek žaisdavome.
– Kada buvote pakviestas į jaunimo rinktinę?
– 15-os metų. Gerai atsimenu pirmąsias stovyklas. Krūviai buvo labai dideli, reikėjo įdėti daug pastangų. Dabar jaunimas puoselėjamas. Kai man buvo 16, dalyvavome Sovietų sąjungos turnyre. Užėmėme antrą vietą, pranokdami Rusijos, Moldavijos ir kitas rinktines. Atsirado azartas. Tada apie pinigus negalvojome. Mama duodavo 10 rublių ir jų užtekdavau labai ilgai. Vėliau mane pakvietė į sporto internatą Šeškinėje, Vilniuje. Dabar jie vadinami akademijomis. Kai kam nors pasakau, kad mokiausi internate, galvoja, jog buvau tarp atsilikusių (juokiasi – red. past.).
– Kaip prasidėjo profesionalaus futbolininko karjera?
– Baigęs mokyklą pasirinkau ne „Žalgirio“ dublerius, o Klaipėdos komandą „Sirijus“. Galbūt todėl, kad miestas mane traukė. Treniravausi, gavau žaisti. Bet, būdamas 20-ies metų, patyriau labai rimtą traumą. Nežaidžiau pusantrų metų, buvau pradėjęs galvoti apie pabaigą. Dėl to manęs daug kas klausia, kaip aš sugebėjau atsitiesti. Buvau operuojamas Klaipėdoje. Tuo metu niekas man nesakė, žaisiu aš daugiau ar ne.
– Ar trauma pakeitė jūsų gyvenimą?
– Būdamas jaunas sukūriau šeimą, įsidarbinau pas savo dėdę automobilių detalių parduotuvėje. Po operacijos, praėjus metams, priaugau svorio. Tuo metu svėriau 96 kilogramus. Vėliau sutikau trenerį Gedgaudą ir jis mane pasikvietė į treniruotes. Skausmą jaučiau, bet nebuvo taip, jog negalėjau žaisti. Galbūt sunku buvo psichologiškai. Per keletą savaičių prisiklausiau visko – kam esu reikalingas su tokiu svoriu ir panašiai. Bet aš buvau ir esu ambicingas žmogus. Galbūt dėl charakterio ir pavyko karjera. Tos apkalbos mane labai motyvavo.
– Kaip sugebėjote atsikratyti didelio antsvorio?
– 1994 metais klubas „Aras“ Melnragėje ant smėlio surengė stovyklą esant 35 laipsniams karščio. Per 10 dienų numečiau 15 kilogramų. Tai buvo kažkas neįtikėtino. Citrinas valgiau kaip obuolius. Bet tai nebuvo gerai. Labai išseko organizmas. Iš nosies bėgo kraujas. Žaidžiau po keitimo, nes turėjome stiprią komandą. Pasiruošimas sezonui truko tris mėnesius, todėl išlaikyti gerą sportinę formą buvo labai sunku. Gerų sąlygų neturėjome, treniruotės vyko lauke – ant smėlio, žvyro, miškuose.
– Papasakokite, kaip ir kada buvote pakviestas į Lietuvos nacionalinę vyrų futbolo rinktinę?
– Po metų–dvejų su svoriu apsipratau ir viename turnyre pasirodžiau labai gerai. Laimėjome prieš „Žalgirį“. Žmonių buvo tiek, kad kai kuriems nebuvo net kur atsistoti. Tąkart dar sužaidžiau geras rungtynes jaunimo rinktinėje su Ukraina. Varžovams sprendėsi olimpiados klausimas. Mus apžaisti atvažiavo Rebrovas, Gusevas, Ševčenka ir kiti. Teoriškai jie turėjo laimėti, bet išėjo taip, kad po 20 minučių pirmavome 2-0, nes įmušiau du įvarčius. Iki pertraukos ukrainiečiai rezultatą išlygino, o po jos išsiveržė į priekį 3-2. Likus penkioms minutėms iki rungtynių pabaigos, išbėgau prieš varžovų vartus ir uždirbau vienuolikos metrų baudinį. Prie manęs priėjo jų kapitonas ir pasiūlė neįmušti, bet mušiau ne aš. Jis nusiėmė žiedą ir davė jį kaip užstatą. Buvo sunku patikėti, bet sausakimšame stadione mums buvo siūlomi pinigai, bandė papirkti. Bet tokioje situacijoje niekas apie pinigus negalvojo ir baudinį įmušėme. Ukrainiečiai išvažiavo apsiverkę, nes nepateko į olimpiadą. Jau kitą dieną sulaukiau kvietimo į vyrų rinktinę.
– Ar po tokios sėkmingos atkarpos sulaukėte užsienio klubų dėmesio?
– Sulaukiau 1996 metais, kai su Šiaulių „Kareda“ laimėjome Lietuvos čempionatą. Komandą treniravo Algimantas Liubinskas. Po sėkmingo sezono išvažiavau į Pietų Korėją, dalyvavau peržiūroje. Atranka vyko labai įdomiai. Jie į peržiūrą pasikvietė ne tik mane, bet ir kitus futbolininkus. Po gero pasirodymo niekas iš karto nesakė, pasirodžiau gerai ar blogai. Reikėjo laukti. Grįžęs gavau pasiūlymą išvykti į peržiūrą Belgijoje, todėl galimybės žaisti Pietų Korėjoje atsisakiau.
Lietuviškasis „Rembo“ užkariavo belgų širdis
– Kaip praėjo peržiūra Belgijoje?
– Kai nuvykau, iš karto galėjau žaisti oficialias rungtynes už „Harelbeke“ dublerių komandą. Sužaidžiau dvejas ir įmušiau keturis įvarčius. Vieneriose rungtynėse, paskutinėmis minutėmis, įmušiau tikrai fantastinį įvartį ir išvedžiau komandą į jaunimo taurės finalą. Po įvarčio ant manęs visi užgriuvo ir vos nesutraiškė. Nesupratau, kas įvyko (juokiasi – red. past.). Pagrindinės komandos treneris ir mano agentas Konstantinas Sarsanija stebėjo tas rungtynes. Likus 15 minučių iki rungtynių pabaigos jie išėjo atsigerti kavos, o per tą laiką aš nulėmiau nugalėtoją. Po rungtynių nuėjau pas juos ir pasakiau, kad laimėjome. Jie nepatikėjo, nes mes atsilikome 0-1, o aš įmušiau du įvarčius. Po sėkmingos peržiūros man pasiūlė sutartį ir ją pasirašiau.
– Ar šioje šalyje buvote priimtas šiltai?
– Treniruotėse mane skriaudė. Kapitonas spardė per kojas, tikrino mane, kol neištvėriau ir kibau jam į atlapus. Pagrasinau, kad suduosiu, ir viskas išsisprendė, tiek tereikėjo. Galbūt norėjo patikrinti mano psichologiją. Nuo tos akimirkos su kapitonu tapome draugai.
– Koks buvo pirmasis sezonas Belgijoje?
– Išvykęs į Belgiją įsitvirtinau startinėje sudėtyje. Buvo perkami mano marškinėliai. Gavau pravardę. Kai pranešėjas prieš rungtynes stadione pristatydavo mane, žiūrovai šaukdavo: „Rembo“ (juokiasi – red. past.). Tai nerealus prisiminimas, net plaukai šiaušdavosi. Pirmą sezoną sužaidėme labai gerai, jį baigėme ketvirtoje vietoje. Nusileidome tik tokiems grandams kaip „Anderlecht“, „Brugge“ ir „Standard“. Tai buvo geriausias mūsų klubo pasiekimas istorijoje.
– Ar tenkino gyvenimo sąlygos?
– Gyvenimas šioje šalyje buvo puikus. Į Belgiją atvyko Tomas Danilevičius, vėliau Edgaras Jankauskas, Tomas Daumantas. Kiekvieną savaitgalį susimatydavome su šeimomis. Sugyvenome ir su keliomis rusų šeimomis. Su autobusu toliausiai važiuoti reikėjo iki Liežo, apie tris valandas. Belgija buvo geras tramplinas tolesnei karjerai.
– Ar „Harelbeke“ komandos draugai jums sukurdavo daug progų pelnyti įvartį?
– Nebuvau puolėjas, mušantis daug įvarčių. Per sezoną atlikdavau po 12-13 rezultatyvių perdavimų, uždirbdavau vienuolikos metrų baudinių. Taip buvo todėl, nes kompleksavau. „Karedoje“ buvo tokių progų, iš kurių buvo neįmanoma neįmušti. Liubinskas dėl to mane bardavo. Išbėgdamas vienas prieš vartininką ruošdavausi ne smūgiui, o perdavimui. Dėl to buvau baramas ir Belgijoje. Man buvo sakoma, kad turiu būti egoistas. Buvo komandos draugų, kurie tokioje situacijoje visada mušė į vartus. Bet man dėl savo žaidimo buvo kaifas. Buvo malonu leisti komandos draugams įspirti kamuolį į tuščius vartus.
– Kodėl nusprendėte palikti Belgiją?
– Norėjau žaisti aukštesniame lygyje. Belgijoje man sėkmingiausi buvo treti metai. Įvarčių neprimušiau, bet rezultatyvių perdavimų netrūko. Tada netikėtai Sarsanija man pasiūlė važiuoti į Maskvą. Mano sutartis su belgų klubu būtų pasibaigusi po sezono, todėl jis dar turėjo galimybę mane parduoti ir uždirbti pinigų. Pasikalbėjęs su šeima priėmiau sprendimą išvykti, finansinis pasiūlymas buvo labai geras. Buvau 27-erių, tarsi ir subrendęs futbolininkas. Ten legionieriai uždirba daug, o aplinkiniai mėgsta skaičiuoti svetimus pinigus.
Karjerą pristabdė traumos
– Ar su iššūkiais susidūrėte ir Rusijoje?
– Mane pradėjo skalpuoti ir „Torpedo“ treniruotėse. Atsirado pavydas, kol vėl teko kai ką pastatyti į vietą. Maskvoje mano šeima susidūrė su problema, nes vyresniajai dukrai reikėjo pradėti eiti į mokyklą. Buvo lietuvių mokykla, bet žmonai kiekvieną dieną į ją nuvežti dukrą būtų buvę fiziškai neįmanoma. Būdavo taip, kad skrisdavau pas šeimą į Lietuvą parai laiko.
– Ar pavyko greitai įsitvirtinti startinėje sudėtyje?
– Prisimenu pirmąsias rungtynes. Startinėje sudėtyje nežaidžiau, o po pirmojo kėlinio rezultatas buvo lygus (0-0). Varžovai atrodė geriau, o prie manęs priėjęs treneris Ševčenka pasakė: eik ir įrodyk sau, o ne man, kad tu vertas vietos startinėje sudėtyje. Išėjau ir įmušiau du įvarčius, laimėjome. Žaisti startinėje sudėtyje negavau ir antrose rungtynėse. Vėl žengiau į aikštę po keitimo, atlikau rezultatyvų perdavimą Igoriui Semšovui. Trečias rungtynes jau pradėjau pagrindinėje sudėtyje. Neturėdami žvaigždžių čempionate pasiekėme trečią vietą. Tai buvo geriausias „Torpedo“ pasiekimas Rusijos istorijoje. Antras sezonas man nesusiklostė – patyriau traumą, o ją išsigydęs patyriau kitą. Pradėjo trūkinėti raumenys, prasidėjo depresija, galvos skausmas. O raumenys trūkinėjo dėl to, jog nesistemingai vartojau preparatą L-Karnitiną. Ypač jaunimas turi žinoti, kad bet koks vaistas ar papildas turi būti geriamas sistemingai!
– Ar traumos buvo pagrindinis veiksnys, dėl ko sugrįžote rungtyniauti į Lietuvą?
– Nutraukęs sutartį su „Torpedo“, grįžau į Lietuvą išsigydyti traumą ir atsistatyti psichologiškai. Buvo minčių apie karjeros pabaigą. „Atlantas“ žaidė prieš „Žalgirį“ ir 20 minutę man vėl trūko raumuo. Klausiau medikų, kodėl taip atsitiko. Skambinau Ivanauskui, nes jis turėjo panašių problemų. Tuo metu pas mus stiprios sporto medicinos nebuvo, o Maskvoje L-Karnitino buvo daug. Nors jis davė energijos, dirbtiniu būdu degino kalorijas ir pablogino raumens elastingumą. Kai raumens riebalinio sluoksnio neliko, raumuo pradėjo trūkinėti ir neatlaikė krūvio. Nutraukiau preparato vartojimą ir dingo visos problemos. Jei Maskvoje man būtų kas tai pasakę, gal Rusijoje būčiau žaidęs ilgiau. Dabar galėčiau dirbti daktaru. Kai futbolininkas nukrenta ant žemės, galiu iš karto pasakyti, kas jam atsitiko.
– Kaip baigėsi legionieriaus karjera?
– Po poilsio Lietuvoje Sarsanija pasiūlė vykti į Sankt Peterburgo „Dynamo“ komandą. Pasirašiau bandomojo laikotarpio sutartį, per pusmetį įmušiau keturis įvarčius, įsitvirtinau sudėtyje. Bet įvyko trenerių kaita, pradėjo kelti uždavinius ir tapau nereikalingas. Paskutinė mano karjeros stotelė užsienyje buvo Karagandos „Šachtior“. Ten buvo nelengva, nes teko ištverti tolimas keliones. Dėl žaidimo minučių buvo viskas tvarkoje, buvau pagrindinės sudėties žaidėjas. Bet pradėjo vėluoti atlyginimas. Pradėjau ilgėtis šeimos ir nusprendžiau niekam nieko nesakęs išvykti.
– Prieš kokias futbolo legendas jums yra tekę žaisti?
– Su Lietuvos rinktine Italijoje žaidžiau prieš Paolo Maldinį, pavyko su juo nusifotografuoti. Tąkart Italijos rinktinėje žaidė ir Alessandro Del Piero, Gianfranco Zola, Christianas Panucci. Stadione rungtynes stebėjo 50 tūkstančių žiūrovų. Stovėjome tunelyje ir jausmas buvo tarsi filme „Gladiatorius“ – visi rėkė, klykė, nesusikalbėjome. Po rungtynių netikėtai Maldini uždėjo ranką ant peties ir padėkojo už kovą. Tada galvojau, kaip būtų galima paprašyti jo marškinėlių. Galvojau, kad neduos. Bet padavė juos be jokių problemų. Bėgau tiesiai į persirengimo kambarį. Bijojau, kad niekas neatimtų (juokiasi – red. past.).
– Kaip pradėjote trenerio karjerą?
– Grįžęs iš užsienio pasitreniravau „Atlante“. Gavau pasiūlymą sezoną pažaisti Kaune. Ten tapau šalies čempionu ir vėl grįžau į „Atlantą“. Vėliau tapau žaidžiančiuoju treneriu. Pradėjau laikytis trenerio licencijas ir į „Atlantą“ atvyko Sarsanija. Sulaukiau pasiūlymo dirbti kartu ir su juo nedvejodamas sutikau.
– Ar daug išmokote iš K.Sarsanijos?
– Prieš jam atvažiuojant dirbti į „Atlantą“ maniau, kad viską žinau. Bet tikrovė buvo kitokia. Jis yra įdomus ir spalvingas žmogus, aukšto mentaliteto. Daug kas sako, kad iš bendravimo jis nėra panašus į rusą. Jis pats trejus metus žaidė Prancūzijoje. Kaip agentas pasiekė viską, dirbo „Zenit“ sporto direktoriumi. Tikriausiai jis nusprendė išbandyti save naujame amplua – trenerio darbe. Jis nestovi vietoje ir nesureikšmina uždarbio. Pats turėjau keletą pasiūlymų treniruoti Lietuvos komandas. Bet kol Sarsanija bus čia, aš liksiu „Atlante“.
Rimanto Žvingilo karjeros stotelės:
1991–1992 m. Klaipėdos „Sirijus“
1994–1995 m. Klaipėdos „Aras“
1995–1996 m. Šiaulių „Kareda“
1997–2000 m. „KRC Harelbeke“
2000–2001 m. Maskvos „Torpedo“
2002 m. Sankt Peterburgo „Dinamo“
2002 m. Klaipėdos „Atlantas“
2003 m. Karagandos „Šachtior“
2004 m. „FBK Kaunas“
2005–2009 m. Klaipėdos „Atlantas“
* * *
1995–2001 m. Lietuvos rinktinė (25 rungtynės)
